Po antklode gulėjo šeši ką tik gimę šuniukai.

Penki glaudėsi vienas prie kito. Šeštasis beveik nejudėjo.

— Sauliau! Greitai čia! Pastato nelieskite! — sušuko Darius.

Kalytė stovėjo tarpduryje ir tyliai inkštė.

Kai Darius paėmė silpniausią šuniuką, viršuje garsiai trakštelėjo sija.

— Lauk! Stogas griūva!

Darbininkai sudėjo mažylius į dėžę. Darius liko viduje su paskutiniu, kai dalis stogo užvertė duris.

Kalytė puolė kapstyti lentas.

Vyrai panaudojo laužtuvus ir ištraukė Darių.

Veterinarijos klinikoje silpniausias šuniukas buvo sušildytas. Po kelių valandų jo kvėpavimas sustiprėjo.

Griovimo darbus atidėjo. Darbininkai pastatė saugią pašiūrę motinai ir šuniukams.

Vėliau visi mažyliai rado namus.

Kalytė liko pas Darių. Jis pavadino ją Rude.

Senas pastatas buvo nugriautas tik tada, kai šuniukams nebegrėsė pavojus.

Darius dažnai prisimindavo tą rytą.

Kalytė nebandė išgelbėti supuvusių lentų.

Ji saugojo šešias gyvybes ir pasitikėjo, kad bent vienas žmogus sustos bei pamėgins ją suprasti.