— Parsivežk Dryžių namo, — pakartojo Mantas. — Aš neturėjau teisės jo išvežti vien todėl, kad pats bijau.

Rūta paėmė dėžę.

— O ką dar norėjai pasakyti?

— Kad išvažiuoju ne todėl, jog tu man nieko nebereiški.

— Bet vis tiek išvažiuoji.

— Taip.

Mantas suprato, kad būtų lengva praleisti traukinį, apkabinti Rūtą ir apsimesti, jog vienas emocingas momentas panaikino visus ankstesnius mėnesius.

Bet tai būtų dar vienas bėgimas.

Tik šį kartą ne iš namų, o atgal į patogų melą.

— Man reikia išmokti būti vienam, — pasakė jis. — Neužkraunant tos baimės tau ar Dryžiui.

Rūta linktelėjo.

— Tada važiuok.

Jis įlipo į traukinį.

Dryžius liko ant perono, prisiglaudęs prie grotelių arčiausiai Rūtos.

Klaipėdoje Mantas pradėjo naują gyvenimą.

Dirbo, vaikščiojo prie jūros, pratinosi prie vėjo ir tuščio buto.

Su Rūta jie susirašinėjo retai, bet sąžiningai.

Dryžius liko jos namuose. Mantas apmokėdavo dalį išlaidų ir aplankydavo jį grįžęs į Vilnių.

Po metų Rūta sutiko kitą žmogų.

Kai apie tai pasakė, Mantas pajuto skausmą, bet nebandė jos susigrąžinti.

Jis suprato, kad meilė nėra teisė sustabdyti kitą vien todėl, kad pačiam pasidarė vieniša.

Dryžius nugyveno ilgą gyvenimą ant tos pačios palangės su pelargonijomis.

Mantas liko jo žmogumi, nors nebebuvo jo kasdienybė.

Kartais teisingas sprendimas nesugrąžina šeimos.

Jis tiesiog neleidžia sužeisti dar vienos gyvos būtybės dėl dviejų žmonių skausmo.

Ir to kartais visiškai pakanka.