Pažvelgiau į registro išrašą.
Buto savininko eilutėje buvo įrašytas Manto vardas.
— Kaip tai padarėte?
Emilija ėmė verkti, o Gabija bandė aiškinti, kad viskas buvo laikina.
Pasirodo, prieš dvejus metus joms prireikė paskolos. Mantas tikino radęs puikią galimybę pirkti ir perparduoti elektronikos prekes.
Gabija turėjo mano seną įgaliojimą tvarkyti komunalinius mokesčius ir buto reikalus. Su pažįstamo pagalba dokumentai buvo pakeisti taip, kad atrodytų, jog aš sutinku perleisti nuosavybę.
Mantas užstatė butą.
Verslas žlugo po kelių mėnesių.
— Kodėl jis dar čia gyvena? — paklausiau.
Emilija tyliai atsakė:
— Nes sako, kad butas jo.
Kitą rytą kreipiausi į teisininkę. Ji iškart pastebėjo neatitikimus dokumentuose. Mano įgaliojimas nesuteikė teisės parduoti turto, o parašas prie perdavimo sutarties nebuvo mano.
Pradėjome procesą.
Mantas pyko.
— Jūs pati pirkote butą dukroms.
— Dukroms gyventi. Ne tau pasisavinti.
Jis bandė įkalbėti Emiliją išvykti su juo. Kai ji atsisakė, susikrovė daiktus ir dingo.
Gabija liko kovoti su skolomis. Ji pripažino, kad įtikino seserį tylėti ir tikėjosi viską sutvarkyti iki mano grįžimo.
— Man atrodė, kad tu vis tiek niekada negrįši.
Šie žodžiai skaudėjo labiau už dokumentus.
Aš grįžau norėdama būti mama. Tačiau turėjau pripažinti, kad daugelį metų buvau tik žmogus, kuris perveda pinigus.
Buto nuosavybė buvo grąžinta po beveik metų. Dalis skolos liko Gabijai, nes ji pasirašė kelis papildomus dokumentus savo vardu.
Aš jos skolos nepadengiau.
Ji įsidarbino draudimo bendrovėje. Emilija grįžo į fotografijos kursus, bet fotoaparatą šį kartą nusipirko pati iš santaupų.
Teta vėl apsigyveno viename iš kambarių.
Mes nustatėme paprastą taisyklę: nė vienas svarbus sprendimas nepriimamas slapta.
Iš pradžių merginos tuo piktinosi. Vėliau pačios pradėjo pasakoti, kiek uždirba, kiek skolingos ir ko bijo.
Vieną vakarą Emilija ant sienos pakabino mūsų trijų nuotrauką.
Ji buvo padaryta ne Airijoje, ne per šventę ir ne tada, kai visos gražiai apsirengėme.
Nuotraukoje sėdėjome virtuvėje su arbatos puodeliais.
— Kodėl būtent ši? — paklausiau.
— Nes čia pirmą kartą atrodome kaip žmonės, kurie iš tikrųjų gyvena kartu.
Pažvelgiau į nuotrauką.
Buto dokumentai vėl buvo mano vardu.
Tačiau svarbiausia buvo tai, kad mes pagaliau nustojome slėptis viena nuo kitos.