Nakvoti veterinarijos klinikoje — beveik tas pats, kas gyventi bendrabutyje su labai keistais kaimynais.
Tau sako: “Bus rami naktinė pamaina.” O realybėje vienam katinui antrą nakties prasideda gyvenimo prasmės krizė, kitas staiga nusprendžia paragauti tvarsčio, o trečias apverčia kraiko dėžę ir žiūri taip, lyg tai tu sugadinai jo likimą.
Tą naktį klinikoje likome dviese: aš ir kačių stacionaras.
Asistentė susirgo, pakeisti nebuvo kuo, o pacientai patys sau lašelinių nepatikrins. Taigi atsakingo suaugusiojo vaidmuo teko man, nors po pirmos valandos nakties jau nebuvau tikras, ar tikrai jaučiuosi labai suaugęs.
Klinika naktį — visai kitas pasaulis.
Dieną čia triukšmas: durys darinėjasi, registratūroje kažkas klausinėja, vaikai glosto šuniukus, o kas nors būtinai paklausia, ar aš tikrai veterinaras. Naktį lieka pritemdyta šviesa, tuščias koridorius, dezinfekcijos kvapas ir kavos automatas, tyliai burzgiantis kaip senas šaldytuvas.
Stacionare buvo šešios katės. Kiekviena — atskiras charakteris ir diagnozė.
Vėžlinio kailio Markizė po operacijos gulėjo taip, lyg būtų atvykusi ne gydytis, o į prabangų SPA, kur personalas ją baisiai nuvylė.
Ryžas katinas Ryžius gydėsi dėl šlapimo takų problemų, bet gyvenimą priėmė paprastai: pavalgė, pamiegojo, pabudo, parėkė, nes norėjo dėmesio.
Juodas kačiukas Poršas, rastas prie automobilių stovėjimo aikštelės, turėjo tiek energijos, kad jam labiau tiko būti varikliuku, o ne katinu.
Kitos trys buvo naminės, ramios, su minkštais antkakliais ir kortelėmis, kuriose parašyta: “šeimininkė labai jaudinasi”. Yra tokia taisyklė: kuo labiau jaudinasi šeimininkė, tuo filosofiškiau į viską žiūri pati katė.
Apie vienuoliktą vakaro visus apėjau. Patikrinau lašelines, pakeičiau paklotus, išklausiau kelis priekaištingus “miau”, pasidariau kavos ir atsisėdau prie posto.
Pirmą nakties Ryžius ramiai miegojo ir judino letenas, tarsi sapne pagaliau būtų pagavęs tą raudoną lazerio tašką. Markizė žiūrėjo į mane veidu “kur mano šampanas”, o Poršas kovojo su gertuve.
Apie pusę antros įsitaisiau gydytojų kambaryje su nešiojamuoju kompiuteriu. Bandžiau atsakyti klientams, bet smegenys jau dirbo lėčiau nei klaviatūra.
Tyla buvo tiršta.
Ir lygiai antrą nakties ji sulūžo.
Ne nuo garso.
Nuo žvilgsnio.
Pakėliau akis į stacionaro kameros monitorių ir sustingau.
Visos šešios katės, kurios dar prieš akimirką užsiėmė savais svarbiais kačių reikalais, vienu metu sustingo.
Tada visos pasuko galvas į tą pačią pusę.
Ne į duris. Ne į dubenėlius. Ne į mane.
Jos žiūrėjo į kambario kampą, kur sienoje buvo kvadratinės ventiliacijos grotelės. Už jų turėjo būti siena, o už sienos, pagal pastato planą, mažas kaimynų biuras, uždarytas jau kelis mėnesius.
Tada Markizė lėtai atsistojo ant letenų ir sušnypštė į groteles.
Ir tą pačią sekundę iš kitos ventiliacijos pusės pasigirdo tylus stuksenimas, lyg kažkas būtų palietęs sieną iš vidaus.
Aš kelias sekundes tiesiog stovėjau.
Esu veterinaras. Man lengviau patikėti uždegimu, streso reakcija ar blogai pritvirtintu vamzdžiu nei kažkuo mistišku. Bet tą akimirką visi normalūs paaiškinimai skambėjo labai silpnai.
Įėjau į stacionarą.
Katės neatsipalaidavo. Ryžius tylėjo. Poršas įsispraudė į narvo kampą. Markizė stovėjo tiesiai ir žiūrėjo į groteles taip, lyg ten būtų jos asmeninis priešas.
— Ar ten kas nors yra? — paklausiau.
Tyla.
Tada vėl garsas. Trumpas metalo brūkštelėjimas.
Paskambinau policijai.
— Garsai sklinda iš kaimyninio biuro? — paklausė operatorė.
— Taip. Jis turi būti tuščias.
— Matėte žmogų?
Pažiūrėjau į kates.
— Ne aš. Jos.
— Katės?
— Šešios. Vienu metu. Patikėkite, tai nėra normalu.
Policija atvyko greitai. Iš pradžių jie atrodė skeptiškai. Bet kai priėjo prie ventiliacijos, Markizė sušnypštė dar kartą, o iš kitos pusės pasigirdo prislopintas balsas:
— Tyliai…
Tada niekam nebeliko juokinga.
Kaimyninio biuro durys buvo užrakintos, bet spyna pažeista. Viduje duris dar rėmė spintelė. Kai pareigūnai pagaliau įėjo, žibintuvėliai apšvietė dulkėtą kambarį, apverstą kėdę ir vyrą tamsia striuke prie techninio liuko.
Šalia jo buvo pirštinės, žibintuvėlis, atsuktuvai ir įrankių krepšys.
Jis pateko per mažą langą iš kiemo. Planavo per techninį tarpą patekti į kliniką. Tikėjosi rasti pinigų, vaistų ar įrangos. Tikėjosi, kad naktį viduje nieko nebus.
Jis nepagalvojo apie šešias kates.
Kai jį vedė pro koridorių, Markizė sėdėjo tiesi, kaip karalienė po laimėto mūšio. Ryžius pagaliau prisiminė, kad yra alkanas. Poršas nedrąsiai iškišo nosį, o tada vėl pradėjo domėtis gertuve.
Vienas policininkas pasakė:
— Gera apsauga.
— Geriausia, — atsakiau. — Tik moka paštetu.
Ryte aš vis dar nebuvau miegojęs. Sėdėjau su kava ir žiūrėjau į paprastas baltas ventiliacijos groteles.
Jos neatrodė baisios. Bet aš jau žinojau, kad tą naktį pirmosios pavojų pastebėjo ne kameros ir ne žmogus.
O katės.
Nuo tada nebesišypsau, kai kas nors sako: “Mano katė kažką jaučia.”
Gal katės nemato vaiduoklių.
Gal jos tiesiog girdi pasaulį anksčiau už mus.
Ir kartais to visiškai pakanka, kad naktis baigtųsi ne tragedija, o dar vienu keistu pasakojimu iš veterinarijos klinikos.