— Aš ją apginsiu, — pakartojo Ieva. — Net jei teks ginti nuo jūsų.
Rasa suvirpėjo.
— Tu nežinai visos tiesos.
— Tada pasakyk.
Mantas parodė į rausvą dėmę, dengiančią mergaitės kairį smilkinį ir dalį skruosto.
— Klinika žadėjo, kad atlikus visus tyrimus vaikas bus visiškai sveikas.
Slaugytoja pažvelgė į jį nustebusi.
— Ji ir yra sveika.
— O kas tada čia?
— Kraujagyslinė gimimo žymė. Ji nėra pavojinga gyvybei ir nereiškia genetinės ligos.
Rasa prispaudė rankas prie krūtinės.
— Jūs nesuprantate. Žmonės nuolat į ją spoksos. Vaikai mokykloje tyčiosis.
Ieva tyliai paklausė:
— Ir todėl tu nusprendei būti pirmasis žmogus, kuris ją atstums?
Rasa nusisuko.
Į palatą atėjo vaisingumo klinikos gydytojas ir teisinis atstovas. Jie peržiūrėjo dokumentus ir paaiškino, kad embriono tyrimais buvo tikrinami konkretūs chromosomų sutrikimai.
— Joks tyrimas negalėjo garantuoti būsimo vaiko išvaizdos ar numatyti šios žymės, — pasakė gydytojas.
Mantas pradėjo kalbėti apie sutartį ir pažadus.
— Mes sutikome tik todėl, kad mums buvo pažadėtas vaikas be trūkumų.
Ieva pajuto, kaip sustingsta.
— Ji ne prekė su gamykliniu defektu.
DNR tyrimas patvirtino, kad naujagimė buvo biologinė Rasos ir Manto dukra. Jokios embriono klaidos nebuvo.
Nepaisydami rezultato, jie atsisakė ją pasiimti.
— Negalime dabar priimti tokio sprendimo, — verkdama sakė Rasa.
— Jūs jau priėmėte sprendimą, — atsakė Ieva. — Jūs paliekate ją.
Tą pačią dieną pora išėjo iš klinikos.
Rasa nepalietė vaiko ir neatsisveikino.
Ieva liko su mergaite ant rankų.
— Tu nieko blogo nepadarei, — sušnabždėjo jai. — Niekada tuo neabejok.
Ji pavadino mergaitę Liepa.
Ievos paaugę vaikai kitą dieną atvyko į kliniką. Ji bijojo, kad jie pasijus išduoti. Juk niekas neplanavo dar vieno kūdikio šeimoje.
Dukra atsargiai palietė Liepos pirštus.
— Ar ji gyvens su mumis?
— Dar nežinau.
Sūnus pažvelgė į motiną.
— O kur ji gyvens, jei mes jos nepasiimsime?
Ieva negalėjo atsakyti.
— Tada pasiimkime, — pasakė jis.
Grįžusios į šeimos namus Trakuose, jos pradėjo naują gyvenimą.
Balta lovelė, kurią Mantas buvo surinkęs savo namuose, taip ir liko tuščia. Ievos sūnus perstatė savo kambario baldus ir padėjo surinkti kitą lovelę. Dukra pakabino lino užuolaidas, kurias rado supakuotas dėžėje.
Pirmieji mėnesiai buvo sunkūs.
Ieva dar nebuvo atsigavusi po gimdymo, tačiau turėjo lankytis susitikimuose su teisininkais ir socialiniais darbuotojais. Liepa dažnai verkdavo naktimis, o dieną nurimdavo tik prigludusi prie Ievos.
Rasa neskambino.
Mantas rūpinosi tik reikalavimais klinikai. Jo dokumentuose buvo sakinys, kad pora patyrė žalą dėl „vaiko išorinės savybės, neatitikusios pagrįstų lūkesčių“.
Ieva perskaitė jį kelis kartus.
Kiekvieną kartą pasijuto taip, lyg kažkas būtų dar kartą atstūmęs Liepą.
Gydytojai paaiškino, kad žymė netrukdys mergaitės raidai. Ateityje ją bus galima šviesinti, jei tai bus mediciniškai ar emociškai reikalinga.
— Mes nieko nedarysime vien todėl, kad kitiems nepatogu žiūrėti, — pasakė Ieva.
Kai Liepai buvo septyni mėnesiai, Rasa pasirodė prie namų.
Ji atsivežė dėžę naujų žaislų.
— Noriu pamatyti savo dukrą.
— Kodėl dabar?
— Kalbėjau su specialistu. Jis sakė, kad dėmę galima beveik panaikinti.
Ieva uždavė vienintelį klausimą:
— O jeigu nebūtų galima?
Rasa tylėjo.
Netrukus Liepa pabudo. Pamačiusi nepažįstamą moterį, ji įsikibo Ievai į megztinį.
Rasa ištiesė rankas.
Mergaitė nusisuko.
— Ji manęs neatpažįsta.
— Tu nebuvai nė vieną jos gyvenimo dieną.
Teisinis procesas užtruko beveik dvejus metus.
Mantas visiškai pasitraukė. Rasa kartais sakydavo norinti susigrąžinti dukrą, tačiau neatvykdavo į sutartus susitikimus. Ji vis dar labiau rūpinosi tuo, kaip atrodys jos gyvenimas su vaiku, nei tuo, ko reikia pačiai Liepai.
Galiausiai Ieva tapo teisėta mergaitės mama.
Kai Liepai sukako penkeri, žymė buvo šviesesnė, bet vis dar matoma.
— Čia mano saulėlydis, — sakydavo ji, žiūrėdama į veidrodį.
Vieną dieną Rasa vėl atėjo.
Ji jau nebegyveno su Mantu.
— Nenoriu jos atimti, — pasakė. — Tik tikiuosi, kad kada nors galėsiu jai viską paaiškinti.
— Kai užaugs, ji pati nuspręs, ar nori tavęs klausytis.
— O tu man atleisi?
Ieva pažvelgė į mergaitę, piešiančią prie stalo.
— Galbūt. Tačiau atleidimas nepakeis fakto, kad ji tapo mano dukra tą akimirką, kai tu nusprendei, jog jai reikia būti tobulai, kad būtų verta tavo meilės.
Liepa pribėgo prie Ievos.
— Mama, einam skaityti!
Rasa liko stovėti tyloje.
Ji suteikė mergaitei genus.
Ieva suteikė namus, saugumą, bemieges naktis ir įsitikinimą, kad jos veidas neturi pasikeisti tam, kad ji būtų mylima.
Tuo ir skiriasi biologinis ryšys nuo tikros motinystės.