Ponia Regina mokėjo pažeminti marčią nepakeldama balso.
— Rasa visada renkasi labai išraiškingus drabužius. Turbūt kelionių agentūroje taip įprasta.
Arba:
— Dovana miela. Matyti, kad stengėtės pagal galimybes.
Darius dažniausiai nutylėdavo.
Grįžęs namo žmonai sakydavo:
— Mama tiesiog taip kalba. Tu per daug sureikšmini.
Prieš šešiasdešimtmetį Regina užsakė restoraną prie Nemuno, išsirinko meniu ir sudarė tikslų svečių susodinimo planą.
Ji pasirinko ir dovaną.
— Laisvės alėjos salone yra auksinė segė su gintaru. Paprašiau atidėti. Tegul Rasa paima.
Darius perdavė žmonai adresą.
— Nupirksi?
— Kodėl tu negali?
— Mamai bus maloniau, jei dovana bus nuo marčios.
Rasa sumokėjo iš savo santaupų.
Likus kelioms dienoms iki šventės, jie nuvyko pas Reginą.
Ant stalo gulėjo kortelės su svečių vardais.
— Darius sėdės šalia manęs, — pasakė ji.
Rasos kortelės nebuvo.
— O Rasa? — paklausė vyras.
Regina ramiai pataisė staltiesę.
— Ji nekviečiama. Be jos bus ramiau.
Rasa pažvelgė į Darių.
Jis nepasakė, kad be žmonos taip pat neis.
Tik sumurmėjo:
— Mama, gal nereikėtų taip griežtai.
— Tai mano šventė.
Rasa atsistojo.
— Tuomet linkiu gražaus vakaro.
Kitą rytą ji grąžino segę.
Per jubiliejų Darius atėjo su baltomis lelijomis.
Regina paėmė puokštę ir pažvelgė į jo rankas.
— Kur dėžutė?
— Maniau, Rasa perduos.
— Ji neturėjo čia rodytis. Bet dovaną privalėjo atsiųsti!
Vėliau Regina paskambino marčiai.
— Visi klausia, kur mano segė. Tu tyčia mane pažeminai!
— Jūs pasakėte, kad be manęs bus geriau.
— Tai neturi nieko bendra su dovana!
— Man turi. Aš nemoku už teisę būti nepageidaujama.
Darius grįžo namo įsiutęs.
— Rytoj vėl nupirksi segę ir atsiprašysi mamos!
— Ne.
— Mano motina man visada bus svarbesnė už tavo įsižeidimą!
Rasa ramiai atsistojo.
— Tada pagaliau viskas aišku.
Ji padėjo ant stalo buto dokumentų kopiją.
— Kas čia? — paklausė Darius.
— Įrodymas, kad butas priklauso man. Todėl šiandien išsikraustysi tu.
Darius nusijuokė.
— Tu mane išmeti dėl mamos jubiliejaus?
— Aš tave išprašau dėl vienuolikos metų, per kuriuos man nuolat aiškinai, kad tavo mamos žeminimas yra normalus.
— Tu viską dramatizuoji.
— Net dabar negali pasakyti, kad ji pasielgė neteisingai.
Darius bandė kalbėti apie bendrus metus, atostogas ir planus turėti vaikų.
Rasa klausėsi, bet sprendimo nepakeitė.
— Aš nenoriu auginti vaiko šeimoje, kur jis matys, kad moterį galima išvaryti nuo stalo, bet vis tiek reikalauti jos dovanos.
Darius išvyko pas motiną.
Regina paskambino Rasai kitą rytą.
— Tu neturi teisės išmesti mano sūnaus į gatvę.
— Jis nėra gatvėje. Jis pas jus.
— Jis ten negali gyventi amžinai.
— Tada gali išsinuomoti būstą.
— Gera žmona taip nesielgtų.
— Gera motina taip pat nereikalautų, kad sūnus pasirinktų tarp jos ir žmonos.
Regina padėjo ragelį.
Po savaitės Darius grįžo su gėlėmis.
— Mama sutinka pamiršti šį incidentą.
Rasa negalėjo patikėti.
— Ji sutinka pamiršti?
— Na, jūs abi pasakėte per daug.
— Aš pasakiau „ne“. Ji mane išmetė iš savo šventės ir pareikalavo mano pinigų.
Darius nuleido akis.
— Ji nepasikeis.
— Tu irgi nepasikeisi, kol manai, kad su tuo reikia tiesiog susitaikyti.
Rasa pateikė skyrybų prašymą.
Kadangi butas buvo paveldėtas iš jos senelio dar prieš santuoką, Darius neturėjo teisės į jo dalį.
Regina pasakojo giminaičiams, kad Rasa viską padarė dėl turto ir kad niekada iš tiesų nemylėjo jos sūnaus.
Tačiau pirmą kartą Rasai nebuvo svarbu, kas ką kalba.
Ji pakeitė buto spyną, perdažė miegamąjį ir išmetė seną fotelį, kuriame Darius sėdėdavo aiškindamas, kad ji pernelyg jautri.
Už grąžintos segės pinigus nusipirko dviratį.
Vasarą viena išvažiavo prie Baltijos jūros.
Sustojusi prie marių, ji prisiminė Reginos žodžius: „Be tavęs bus ramiau.“
Rasa nusišypsojo.
Pasirodo, svokra buvo teisi.
Be jų abiejų jos gyvenime tikrai tapo daug ramiau.