Birutė būsimos marčios nepaklausė, kokią šeimą ši svajoja sukurti.
Ji paklausė, ar Ieva turi santaupų.
— Ne, — ramiai atsakė mergina.
To užteko.
Ieva dirbo bibliotekininke Klaipėdos priemiestyje, nuomojosi kambarį senos mokytojos bute ir į darbą važiuodavo dviračiu.
Tomas taisė šaldymo įrangą žvejybos įmonėms. Turėjo nedidelį namą ir dirbtuves, kurias paveldėjo iš dėdės.
Birutė buvo įsitikinusi, kad Ieva žiūri tik į tą namą.
— Tokios kuklios būna iki vestuvių, — kartojo ji sūnui.
Per šeimos šventę motina garsiai pareiškė, kad „moteris be turto neturi ko rinktis vyrų su namais“.
Tomas atsistojo.
— Užteks.
Birutė į vestuves neatvyko.
Praėjus mėnesiui Ieva gavo skambutį iš notarės Vilniuje.
Jos močiutė, gyvenusi užsienyje, mirė ir paliko logistikos įmonę, sandėlius bei žemės sklypus prie jūros.
Notarės kabinete jie išgirdo, kad Ieva paveldi didžiąją dalį turto.
Tačiau močiutė paliko papildomą nurodymą.
Ekrane pasirodė vyresnė moteris.
„Ieva, jeigu žiūri šį įrašą, vadinasi, ištekėjai nepasakiusi vyrui apie mūsų turtą. Dabar turi išsiaiškinti vieną dalyką. Prieš perduodama įmonę noriu, kad tavo vyras susitiktų su žmogumi, kuris jau kartą bandė vesti mūsų šeimos moterį dėl pinigų.“
Ieva sustabdė įrašą.
— Kas tas žmogus?
Notarė pažvelgė į Tomą.
— Jūsų motinos antrasis vyras.
Paaiškėjo, kad Birutės vyras Algirdas jaunystėje buvo susižadėjęs su Ievos teta. Kai sužinojo apie šeimos turtą, bandė įkalbėti ją perrašyti akcijas.
Santykiai nutrūko.
Vėliau Algirdas vedė Birutę, o ši apie jo praeitį nieko nežinojo.
Tomas nenorėjo tuo tikėti.
— Mano patėvis nėra toks.
— Susitikimas reikalingas ne kerštui, — pasakė notarė. — Močiutė norėjo, kad šeima pagaliau nustotų slėpti tiesą.
Algirdas atvyko į biurą.
Pamatęs Ievą, iškart suprato, kas vyksta.
Jis nepradėjo gintis.
— Taip, buvau jaunas ir godus.
Tomas žiūrėjo į jį taip, lyg matytų pirmą kartą.
— Mama apie tai žino?
— Ne.
Ieva galėjo paveldėti įmonę ir niekam nieko nesakyti. Tačiau Tomas nusprendė papasakoti Birutei.
Ji iš pradžių kaltino Ievą, kad ši griauna šeimą.
Paskui Algirdas prisipažino pats.
— Ji negriauna. Tai aš seniai pastačiau mūsų namus ant melo.
Birutė išėjo.
Kelias savaites gyveno pas seserį.
Tomas palaikė ryšį, bet atsisakė kaltinti žmoną.
— Ji tik atnešė dokumentus. Ne ji padarė tai prieš trisdešimt metų.
Ieva perėmė įmonę, tačiau nepasitraukė iš bibliotekos. Ji pasamdė profesionalų vadovą ir kas savaitę važiuodavo į Vilnių.
Tomas nesutiko dirbti jos įmonėje.
— Aš noriu likti tavo vyru, ne darbuotoju.
Jų santykiuose kilo įtampa. Ieva slėpė paveldėjimą. Tomas ilgai tylėjo motinai, kai ši ją žemino.
Abu turėjo prisiimti savo dalį atsakomybės.
Po kelių mėnesių Birutė atėjo į biblioteką.
— Noriu atsiprašyti.
— Už ką?
— Už tai, kad į tave žiūrėjau kaip į grėsmę. Ir už tai, kad tikėjau žmogumi vien todėl, kad jis buvo mano vyras.
Ieva nepasakė, kad viskas gerai.
— Aš galiu priimti atsiprašymą. Bet pasitikėjimas grįš vėliau.
Birutė linktelėjo.
Ji išsiskyrė su Algirdu ne dėl senos istorijos, o todėl, kad šis ir toliau bandė sumenkinti savo poelgį.
Praėjus metams Tomas ir Ieva nusipirko mažą namą už pinigus, kuriuos uždirbo patys.
Birutė atėjo į įkurtuves su pyragu.
— Jūs galėjote gyventi bet kur, — pasakė ji.
— Galėjome, — atsakė Ieva. — Bet norėjome pradėti nuo to, kas yra mūsų.
Birutė pažvelgė į nedidelę virtuvę, seną stalą ir dviratį prie sienos.
Pirmą kartą tai neatrodė jai skurdu.
Atrodė sąžininga.