Ievos telefonas pradėjo skambėti netrukus po laiško pristatymo.
Regina skambino be perstojo. Rūta rašė, kad neturi kur persikelti. Algirdas prašė viską aptarti „kaip šeimai“.
Ieva neatsakė.
Gabija matė kiekvieną skambutį.
Viešbutyje ji prieš miegą tikrindavo spyną.
— Mama, ar močiutė gali pakeisti ir šitą?
— Ne.
— Ar mes grįšime namo?
Ieva pažvelgė į dukrą.
Namas priklausė jai, tačiau Gabijai jis jau nebebuvo namai.
— Grįšime pasiimti daiktų. Po to turėsime kitą vietą.
Į Trakus jos atvyko su advokatu ir spynų meistru. Ponia Petrauskienė pasiliko šalia Gabijos.
Regina pasitiko juos pikta.
— Atsivedei svetimus žmones prieš savo motiną?
— Atsivedžiau žmogų, kuris paaiškins tau dokumentus.
Advokatas nurodė, kad Regina gali name gyventi iki mirties, bet negali drausti prieigos teisėtai savininkei ir jos vaikui. Pakartotinis pažeidimas galėjo būti perduotas teismui.
Ieva atšaukė leidimą Rūtai ir Algirdui gyventi name.
Jiems buvo duota trisdešimt dienų.
— Kur aš eisiu? — paklausė Rūta.
— Tu suaugusi. Ilgus metus gyvenai čia nemokamai.
— Aš nekeičiau spynos.
— Bet buvai viduje, kai Gabija stovėjo lauke.
Rūta nutilo.
Algirdas tvirtino, kad prieštaravo Reginos planui.
— Tačiau durų neatidarei.
Regina bandė sukelti Ievai kaltę.
— Tėvas tavimi nusiviltų.
Ieva išėmė tėvo paliktą laišką. Jame buvo parašyta, kad namą jis palieka dukrai, nes bijo, jog žmona jį pavers šeimos kontrolės priemone.
Regina perskaitė ir atsisėdo.
Gabija susikrovė savo daiktus.
Prie durų močiutė pasiūlė jai naują raktą.
— Čia visada bus tavo vieta.
Gabija jo nepaėmė.
— Mano vieta buvo ir tą dieną. Bet tu vis tiek neatidarei.
Ieva su dukra išsinuomojo mažą butą Vilniuje.
Gabija ant savo kambario durų užrašė:
„Čia durys visada atsidaro.“
Rūta ir Algirdas išsikraustė. Regina liko viena.
Po kelių mėnesių ji paprašė susitikti.
— Aš nenorėjau prarasti šeimos.
— Tu bandei ją išlaikyti baime.
— Maniau, kad išsigandusi grįši.
— Išsigando Gabija.
Regina paklausė, ar anūkė jai atleis.
— Tai nuspręs ji pati.
Po metų Gabija nebetikrino spynų prieš miegą.
Regina atsiuntė jai sidabrinį rakto formos pakabutį ir raštelį:
„Tik dabar supratau, kad raktas nesuteikia teisės užrakinti kitą žmogų lauke.“
Gabija pakabutį pasiliko, bet dar nenorėjo susitikti.
Ieva neatėmė iš motinos namų.
Ji tik atėmė galimybę namais grasinti.
Šeima nėra tie, kuriuos privalome pakęsti dėl kraujo ryšio.
Šeima yra tie, kurie niekada nepalieka vaiko už užrakintų durų.