— Niekas nejunkite šviesos, — griežtai pasakė meistras. — Atidarau langą ir visi išeiname.

— Niekas nejunkite šviesos, — griežtai pasakė meistras. — Atidarau langą ir visi išeiname.

Rikis vis dar inkštė prie viryklės. Tomas paėmė jį už antkaklio ir išvedė į laiptinę.

Lauke Aldona stovėjo suspaudusi lūpas.

— Kiek laiko šis šuo gyvena mano bute?

— Nuo žiemos, — atsakiau.

— Vadinasi, jūs sąmoningai mane apgaudinėjote.

Nuleidau akis.

— Taip.

Paaiškinau, kaip Tomas rado Rikį prie konteinerių, kaip ieškojome jam namų ir kaip galiausiai supratome, kad nebegalime jo atiduoti.

— Bijojome, kad mus iškeldinsite, — pasakiau.

— Ir turėjote pagrindo bijoti, — šaltai atsakė Aldona.

Tomas žengė arčiau.

— Aš jį parsinešiau. Jei reikia, nutraukite sutartį. Tik neleiskite jam vėl atsidurti gatvėje.

Atvykę dujų tarnybos darbuotojai nustatė, kad už viryklės buvo pažeista jungtis. Dujos kaupėsi po spintele.

— Padėtis buvo pavojinga, — paaiškino specialistas. — Viena kibirkštis galėjo sukelti gaisrą ar sprogimą.

— O šuo? — paklausė Aldona.

— Jis pajuto nuotėkį anksčiau už žmones. Jo lojimas jus išgelbėjo.

Aldona pažvelgė į Rikį. Šuo atsisėdo priešais ją ir ištiesė leteną.

— Gudrus esi, — sumurmėjo ji.

Po kelių sekundžių ji paglostė jo galvą.

— Gyvūnus uždraudžiau todėl, kad ankstesni nuomininkai sugadino grindis ir paliko skolų, — tarė. — Nenorėjau to patirti dar kartą.

— Mes sumokėsime papildomą užstatą, — pasiūlė Tomas. — Turime veterinaro dokumentus ir atsakysime už viską.

Aldona ilgai tylėjo.

— Meluoti savininkui negalima.

— Suprantame.

— Tačiau išmesti šunį, kuris išgelbėjo mano butą, būtų dar blogiau. Jis gali likti.

Aš apsiverkiau iš palengvėjimo.

— Ačiū.

— Dėkokite jam, — pasakė Aldona.

Po savaitės pasirašėme naują sutartį. Rikis buvo oficialiai įrašytas kaip leidžiamas augintinis.

Aldona atnešė jam naują dubenėlį.

— Senasis per mažas, — paaiškino.

Rikis ją pasitiko vizgindamas uodegą.

Nuo tos dienos nebereikėjo slėptis. Kaimynai sužinojo, kas nutiko, ir pradėjo vadinti Rikį namo sargu.

Tomas dažnai prisimindavo žiemos vakarą, kai parsinešė jį namo.

— Tada maniau, kad gelbėju jo gyvybę, — sakydavo.

Bet gyvenimas parodė, kad gailestingumas nėra vienpusis.

Mes suteikėme Rikiui namus.

Jis pasirūpino, kad mes jų neprarastume.

Rate article
Fajna Tajna
— Niekas nejunkite šviesos, — griežtai pasakė meistras. — Atidarau langą ir visi išeiname.