Aš vis dar jaučiu tą keistą ramybę, nors dukra man pasakė, kad nebenori manęs matyti. „Tu sugriovei mano gyvenimą, mama“, – verkė ji tą vakarą. O aš tik žiūrėjau į ją ir galvojau: „Palauk, dukrele, aš žinau, ką darau.“
Grįžau iš Londono tą pavasarį, kai visa Europa užsidarė nuo pasaulio. Ketverius metus prižiūrėjau vieną seną porą Noting Hile, taip ir nespėjau dukrai patarti, kai ji ištekėjo. Miglė tada buvo dvidešimt penkerių, tiesiog paskambino ir pasakė: „Mama, aš išteku už Andriaus, jis geras.“ Balsas buvo laimingas, o aš patikėjau. Negalėjau įsivaizduoti, ką iš tikrųjų parsivežiau.
Pirmą kartą apsilankius jų bute Kaune, man viskas iš karto nepatiko. Bute, kurį aš jiems nupirkau kaip vestuvinę dovaną. Jau tada jis sėdėjo išsižiojęs, kol Miglė sukinėjosi aplink jį lyg prieš karalių. Ant stalo – cepelinai, spirgučiai, šviežiai rauginti agurkėliai. Viską ji padariusi savo rankomis, o jis tik panosėn šnypštelėjo:
– Skaniau galėjo būti. Mėsa kiek kieta. O agurkai – per daug acto jauti.
Miglei akys iš karto apsiblausė. Bet ji nusišypsojo ir čiupo lėkštę: „Tu teisus, Andriuk, padarysiu geriau.“ Jis net nepažvelgė į ją, tik į mane metė:
– Pasisekė jums su dukra, tiesa? Visai apsileidusi. Na, nieko, aš ją tvarkau.
Man kažkas spragtelėjo viduje, bet tada nusprendžiau tylėti. Mintyse tik kartojau: „Tvarkau? Tu, kuris vargais negalais tą minimalią algą gauni, o gyveni mano bute?“ Tačiau Miglė man atrodė tokia susijaudinusi, tokia besistengianti jam įtikti. O juk aš žinojau, iš kokios šeimos mes esame. Visos mūsų moterys buvo kresnos, plačiais klubais, stiprios. Genetika, žmogau, nesikeičia pagal norą.
Po vakarienės pasikviečiau Miglę į virtuvę, kol Andrius prie televizoriaus knarkė.
– Ar jis visada taip su tavimi elgiasi? – paklausiau tyliai, žiūrėdama jai į rankas, kurios trūkčiojo virš kriauklės.
– Mama, aš pati kalta, – vos girdimai atsakė. – Aš jį myliu. Numetus dvylika kilogramų, vėl būsiu graži. Juk nemėgsta, kai žmona tokia… – ir mostelėjo per savo kūną.
– Mergyte, tu jam ne kūnas, o tik vergė. – Norėjau sušukti, bet pasilikau sau.
Mėnesiai bėgo. Miglė tirpo akyse, namai blizgėjo, o Andrius vis tiek rasdavo prie ko prikibti. Paskui ji vėl priaugo svorio, aš tai mačiau – juk nuo streso. Bet vis tiek ji šypsojosi, kai aš užeidavau. Netikėjau ta šypsena.
O tada atėjo ta diena. Karšta liepos popietė. Grįžau iš Kauno centrinio turgaus. Nusipirkau du krepšius ką tik nuskintų vyšnių – vaikams. Miglei paskambinau, bet ji neatsiliepė. Pagalvojau, kad turbūt nuėjusi su mažaisiais į polikliniką, turi savo raktą, užsuksiu, paliksiu uogų ir išeisiu.
Kai atidariau duris, iš miegamojo sklido keistas kikenimas. Paėjau per koridorių ir pravėriau duris. Ant patalų gulėjo Andrius, o šalia jo – kažkokia mergina. Jos batai buvo numesti ant mano dukters megzto kilimėlio. Neatsimenu, kokiais žodžiais aš tada rėkiau. Atrodo, iš manęs veržėsi ne balsas, o viso motinos skausmo lavina.
Mergina išsigandusi puolė iš kambario. Andrius sėdėjo, pasikėlęs antklodę iki smakro, ir net neraudo. Nė trupučio gėdos.
– Tai ko jūs, panele… – pradėjo jis.
– Tylėk, niekše! – užrikau.
Tuo metu subildėjo laiptinėje žingsniai. Durys atsivėrė, įėjo Miglė su dvyniais. Pamatė numestus svetimus batus, pažvelgė į mane, į miegamojo duris. Jos veidas išblyško.
– Mama, ką tu čia… – pradėjo ji, bet žodžiai užstrigo gerklėje, kai pamačiau Andrių.
– Ji mane apkaltino! – staiga suriko jis, rodydamas pirštu į mane. – Įsiveržė ir sukėlė sceną, o aš čia visai niekuo dėtas.
– Vaikai, eikit į savo kambarį, – sušnabždėjo Miglė, o jai iš akių jau riedėjo ašaros. Kai dvyniai dingo, ji žiūrėjo į jį ir paklausė:
– Ar tai tiesa?
Andrius mostelėjo ranka: – Tai tik smulkmena, nesijaudink. Tu gi pati žinai, kad aš tave vis tiek myliu.
Žodžiai buvo nuodingi, bet Miglė staiga puolė ant kelių prie jo kojų.
– Andriau, prašau, nesugriauk mūsų šeimos! Aš viską ištaisysiu…
Maniau, kad protą pametė. Aš stovėjau, o mano dukra maldavo šlykštynę likti. Tą pačią dieną aš liepiau jam nešdintis. Jis išėjo. Bet po savaitės Miglė paskambino ir tyliai pasakė:
– Mama, Andrius grįžo. Mes vėl kartu. Aš jam atleidau.
Tą naktį aš nemiegojau. Sėdėjau savo virtuvėje Šilainiuose ir žiūrėjau į tamsą. Galėjau leisti viskam tęstis, žiūrėti, kaip dukra byra, kaip vaikai auga su tuo pavyzdžiu. Bet negalėjau.
Kitą rytą pakėliau ragelį. Žinojau, ką daryti. Dar prieš pusantrų metų kažkoks jo pažįstamas prasitarė, kad Andrius vengia karinės tarnybos, slapstosi, nors kažkada tarnavo tankų pulke ir turi specialybę. Surinkau Karo prievolės tarnybos numerį.
– Čia skambina moteris, kuri žino, kur slepiasi vienas šaukimo vengiantis vyras. Jo vardas Andrius Žukauskas, adresas… – ir padiktavau viską. Pridūriau, kad jis sveikas, stiprus ir gali būti pašauktas bet kurią dieną.
Kitą dieną jau stovėjo eilėje prie medicininės apžiūros. Miglė man paskambino vėlai vakare, jos balsas buvo vientisas verksmas.
– Mama, ką tu padarei! Jį pašaukė, jis išvyksta po trijų dienų! Tu sugriovei mūsų šeimą, tu viską sugriovei!
– Ką reikėjo, tą padariau. Ten iš jo bus daugiau naudos nei čia, apgaudinėjant tave.
Ji padėjo ragelį. Ir daugiau neskambino. Nė vieno skambučio. Trys mėnesiai tylos. Žinojau tik tiek iš kaimynų, kad dvyniai sveiki, kad Miglė kas rytą eina į darbą, kad pirmą kartą po daugelio metų kaimynė išgirdo ją virtuvėje tyliai niūniuojant, kai vakarais plausdavo indus. Bet manęs ji neįsileido.
O tą drėgną lapkričio popietę, kai jau galvojau, kad netekau dukters amžiams, prie mano durų kažkas pasibeldė. Atsidariusi pamačiau Miglę. Be žodžių ji įėjo, nusimetė paltą ir padėjo ant stalo pintinę su šiltais bandelėmis. Ji buvo numetusi svorio, bet nebeligota – akyse blizgėjo kažkas nauja, tvirta ir trapu vienu metu.
– Andrius grįžo, – tarė ji tiesiai, nuleisdama akis. – Vakar. Stovėjo prie durų su ta pačia gėle ir ta pačia sukta šypsena. Sakė, kad kariuomenė jį išmokė, ko aš niekada nesugebėjau, ir kad dabar jau tikrai žino, kaip mane sutvarkyti.
Mano širdis sustojo. Bet prieš suspėdama ką nors pasakyti, ji pakėlė ranką – ne karštligiškai, o ramiai, beveik pavargusiai:
– Žinai, mama, aš klausiausi jo balso ir staiga supratau, kad nieko nebejaučiu. Jokios baimės, jokios kaltės. Tiesiog tuštuma, kurioje jau nebebuvo manęs. Pasakiau, kad jis manęs nevertas, ir uždariau duris. Pirmą kartą gyvenime nelaikiau jų pravėrusi vilčiai.
Ji pažvelgė į mane. Norėjau pulti jai į glėbį, bet ji pirmoji ištiesė rankas. Mes stovėjome virtuvėje, apkabintos, o už lango krapnojo lietus. Ant stalo bandelės lėtai vėso, skleisdamos cinamono kvapą. Miglės petys, įremtas man į krūtinę, buvo tvirtas ir šiltas – visai kitoks nei tada, kai ji maldavo prie jo kojų. Ir aš pagaliau leidau tylai užpildyti kambarį.
