Kvapas pasitiko pirmiausia — šviežių dažų, kažkoks citrusinis, tarsi žvakių parduotuvėje. Rasa Vaitkutė jokių žvakių nebuvo užsakiusi.
Iš savo biuro Vilniuje ji išvažiavo pusę trijų, trimis valandomis anksčiau nei planavo, nes klientė atšaukė apžiūrą ir nebuvo prasmės sėdėti spūstyje Ozo gatvėje link objekto, kurio šiandien nebus. Po keturiasdešimties minučių ji jau suko į savo kiemą Fabijoniškėse, galvodama, ar liko baziliko vištienai su citrina, ir ar pagaliau reikėtų susitvarkyti lietvamzdžius prieš rudens liūtis.
Batus ji pastebėjo pirmiausia. Kreminės spalvos aukštakulniai, atrodantys brangiai, numesti tiesiai prie durų šalia mažos siuvinėtos rankinės, kurios ji niekada nebuvo mačiusi. Iš svetainės sklido moters balsas, skambus ir savimi pasitikintis — taip kalba tas, kuris jaučiasi namų šeimininku.
— Aš tą spintą visai išmesčiau. Ji ryja visą sieną. Ir tas bežas turi dingti — nuo dvidešimt penkiolikų tokio jau niekas nedaro.
Rasa be garso padėjo raktus ant komodėlės prieškambaryje. Šitą namą ji nusipirko prieš vienuolika metų, dar iki Tomo, kai dar dirbo virtuvių remonto darbus su nuomojamu "Ford Transit" ir tris vakarus per savaitę valgydavo greitus makaronus, kad sutaupytų pradiniam įnašui. Nuosavybės pažymėjime buvo tik jos pavardė. Vien tik jos. Per aštuonerius santuokos metus tai niekada neiškilo, nes ir priežasties nebuvo.
Ji įėjo į svetainę.
Prie erkerio lango stovėjo Tomas, o šalia — moteris, gal trisdešimt dvejų, trisdešimt trejų, su kreminiu kostiumėliu, dera su tais batais, laikanti audinio pavyzdį prie sienos, tarsi derindama užuolaidas klientui. Ant kavos staliuko stovėjo du puodeliai kavos, lėkštė su braškių griežinėliais ir baldų katalogas, atverstas ties kampinių sofų puslapiu.
Moteris Rasą pastebėjo pirma. Jos veidu perbėgo kažkas greito, po to sustingo į sumišimą — tokį, koks būna, kai bandai suprasti, kas per žmogus įėjo į tavo paties namus nekviestas.
Tomas išbalo.
— Rasa. Ko tu taip anksti?
— Su Hendriksais apžiūra nukelta. Niekas tau neskambino?
— Galėjai parašyti žinutę.
— Nemaniau, kad man reikia įspėti, prieš grįžtant namo. — Rasos balsas liko lygus. Beveik nuobodus. — Kieno namus tu manei čia esant, Tomai?
Moteris nuleido audinio pavyzdį.
— Tomai, kas čia?
Ta dalis skaudėjo labiausiai — ne kavos puodeliai, ne braškės, net ne batai prieškambaryje. O tai, kad moteris paklausė *kas čia*, tarsi Rasa būtų įsibrovėlė. Tarsi ji būtų įėjusi į kažkieno kito svetainę su kažkieno kito audinio pavyzdžiais.
Tomas prasižiojo. Kelias sekundes nieko neišėjo. Tada:
— Sabina, čia… čia sudėtinga.
— Iš tikrųjų nėra, — pasakė Rasa. — Aš jo žmona. Šitie namai — mano. O tu čia stovi ir aptarinėji sienų spalvas.
Sabinos žvilgsnis krypo į Tomą, staiga aštrus.
— *Žmona*? Tu man sakei, kad esate išsiskyrę. Sakei, kad dokumentai beveik sutvarkyti.
— Bus sutvarkyti, — greitai atsakė Tomas, dabar jau Rasai, rankomis kažką stabdydamas ore. — Aš ketinau tau pasakyti. Tik… niekada nebuvo tinkamo momento…
— Kiek laiko.
— Rasa…
— Kiek laiko, Tomai.
Jis pažvelgė į grindis.
— Nuo kovo.
Penki mėnesiai. Rasa nejučia suskaičiavo — Joninių šašlykai, jubiliejinė vakarienė restorane prie Vokiečių gatvės, kur jis užsakė jai kepsnį ir sakė mylintis, liepos savaitė, kai jis tvirtino turįs komandiruotę į Klaipėdą. Krūtinėje kažkas suspaudė, o paskui, keistai, atleido. Tarsi kumštis pagaliau atsivėrė.
Sabina pasiėmė rankinę nuo grindų su trapiu orumu žmogaus, kuris supranta pakliuvęs ne į tą filmą.
— Man reikia eiti.
— Sabina, palauk…
— Ne. — Ji jau avėjosi kreminius aukštakulnius. — Tu man sakei, kad namas parduodamas. Sakei, kad jūs abu iš esmės baigę ir laukiate tik popierių, kad pardavimas neapsikomplikuotų. — Ji pažvelgė į Rasą, ir akimirkai jos veide pasirodė kažkas panašaus į atsiprašymą — ne dėl Rasos, o dėl savęs pačios. — Atsiprašau. Nežinojau.
— Tikiu, — atsakė Rasa. Ir tikrai tikėjo.
Durys užsidarė. Namuose pasidarė tylu, girdėjosi tik šaldytuvo ūžesys ir kažkur lauke — kaimynės Petrauskienės šuo lojo į pašto mašiną tris namus toliau, kaip visada tuo pačiu laiku, lyjant ar šviečiant saulei, tarsi tai būtų jo pareiga.
Tomas stovėjo svetainės viduryje, rankas susikišęs į kišenes, bandydamas veidu vaizduoti apgailestavimą.
— Rasa. Leisk paaiškinti.
— Nereikia. Tu jai sakei, kad namas parduodamas. — Rasa paėmė baldų katalogą, dirstelėjo į kampinių sofų puslapį ir padėjo atgal lygiai ten, kur jis buvo. — Štai kas man labiausiai neduoda ramybės. Ne tai, kad tu su kažkuo susitikinėjai. O tai, kad tu jau buvai pardavęs mano namą savo galvoje, jai, dar man nieko nepasakęs.
— Ne taip viskas.
— Kaip tik taip. — Ji nuėjo į virtuvę, nukėlė nuo pulto krepšį su nešiojamu kompiuteriu, kurį buvo palikusi ryte, ir išsiėmė iš šoninės kišenės aplanką — tą patį, kuriame laikė nuosavybės pažymėjimą, mokesčių pažymas, draudimo polisą, viską sutvarkytą taip, kaip ji visada viską tvarkydavo. Padėjo aplanką ant stalviršio tarp jų.
— Šitas namas registruotas tik mano vardu. Jis buvo mano dar prieš tave. Mama pasirašė paskolos laidavimą, kai man buvo dvidešimt šešeri, dar iki tavęs. Jokio pardavimo nėra. Jokio dalijimosi, Tomai, nes niekada nebuvo ko dalytis.
— Mes susituokę. Yra įstatymai apie…
— Apie bendrą turtą santuokoje, taip. Bet ne apie namą, kurį nusipirkau ketveriais metais anksčiau nei mes susituokėm, laikiau tik savo vardu ir išsimokėjau iš savo verslo pajamų. Advokatė tai patvirtino prieš dvejus metus, kai perfinansavau paskolą. Tau nesakiau, nes maniau, kad tai niekada nebus svarbu. — Ji vos susilaikė nuo juoko, ištarusi tai garsiai. — Įdomu, kaip viskas susiklosto.
Tomo žandikaulis sujudėjo.
— Tai ką, tu mane išmeti?
— Aš nieko neišmetu. Sakau, kad rytoj devintą ateis šaltkalvis, ir devintą penkiolika tavo raktas šitų durų neatrakins. Turi šį vakarą susikrauti, kas tavo. Aš jau paskambinau Ievai — sesei, dirbančiai teisininke firmoje Konstitucijos prospekte — ir ji šią savaitę ruošia gyvenimo skyrium dokumentus. Gausi savo drabužius, įrankius, mašiną, pusę bendros sąskaitos, tai yra apie tris tūkstančius eurų. Namo negausi, nes jis niekada nebuvo tavo, kad prarastum.
Jis žiūrėjo į ją, tarsi laukdamas akimirkos, kai ji suminkštės, kai vienuolika santuokos metų, minus paskutinius penkis melo mėnesius, nupirks jam dar vieną pokalbį, dar vieną progą įkalbėti sau kelią atgal į šiuos namus. Ta akimirka neatėjo.
Rasa vėl paėmė raktus nuo komodėlės, tuos pačius, kuriuos taip atsargiai buvo padėjusi prieš dvidešimt minučių, ir išėjo į kiemą prisėsti prie mašinos minutėlei, prieš grįždama gaminti vakarienės — vištienos su citrina, ar jis ją valgys, ar ne. Bazilikas dar buvo. Ji patikrino.
Kitą rytą ji stovėjo verandoje su chalatu ir kavos puodeliu, stebėdama, kaip šaltkalvio mašina privažiuoja devintą valandą ir keturias minutes. Tomo automobilio jau nebuvo — jis išvyko dar prieš aušrą, pasiėmęs golfo lazdas ir savo spintos pusę, o ant virtuvės stalo paliko raktą, tarsi tai ką nors reikštų. Nereiškė. Šaltkalvis vis tiek išgręžė spyną, iš principo, ir įteikė Rasai tris naujus raktus ant paprasto žiedo.
Petrauskienės šuo sulojo į pašto mašiną tiksliai laiku. Rasa grįžo į vidų, sudėjo naujus raktus į stalčių prie durų, kur anksčiau gulėjo seni, ir ėmėsi rašyti pirkinių sąrašą.
