Lietus pliaupė jau trečią valandą be sustojimo. Vilniaus Pilies gatvės grindinys blizgėjo, o šaltas vėjas gainiojo nukritusius kaštonų lapus. Liucija stovėjo prie „Amoré“ vestuvinių suknelių salono vitrinos jau gerą pusvalandį. Jos ploni rudi plaukai sulipo nuo drėgmės, o senas žalias paltas buvo toks šlapias, kad atrodė beveik juodas. Ji nesiruošė įeiti vidun. Tiesiog norėjo dar kartą pažiūrėti.
Vitrinoje, ant aksominio postamento, stovėjo manekenė su ta pačia suknele. Mėnulio spalvos šilkas krito klostėmis, tarsi skystas sidabras. Liucija buvo ją pamačiusi prieš mėnesį ir nuo tada niekaip negalėjo pamiršti. Kainos net nebuvo. Maža auksinė kortelė prie rankovės skelbė tik du žodžius: *pagal užsakymą*.
— Ką, graži? — šalia sustojęs benamis palingavo galvą. — Tokia pat graži, kaip ir nepasiekiama.
Liucija nusišypsojo, bet akyse kažkas sužibo. Galbūt ne lietaus lašai.
Ji žinojo, kad vestuvių nebus. Paulius išėjo prieš pusmetį, palikęs ant virtuvinio stalo tik raštelį: „Atsiprašau, nesigauna man“. Jokių žiedų, jokios datos. Tik suknelė, kurią ji vis dar mylėjo.
Staiga durys prasivėrė. Viduje stovėjo moteris aukštais, plonais kulniukais ir pilku itališku kostiumu. Ji rankoje laikė kavos puodelį ir šnekėjo mobiliuoju.
— Ką? Ne, brangusis. Pasakyk, kad aš turiu prioritetą. Manęs nedomina kažkokios eilės. — Moteris pakėlė akis ir pastebėjo Liuciją. Atrodė, tarsi pamatė šiukšlę ant batų. — Ko čia stovi? Užeik arba eik šalin. Neužstok vaizdo.
Liucija pajuto, kaip skruostai užkaista. Ji norėjo atsakyti, bet gerklėje sustojo gumulas. Tiesiog pastūmė duris.
Viduje kvepėjo bijūnais ir kažkokia sunkia, saldžia pudra. Ant sienų kabojo veidrodžiai, o šviesa krito minkštai, tarsi per miglą. Pardavėjos, trys merginos juodomis suknelėmis, tuo pačiu metu pakėlė galvas.
— Klausykit, — kostiumuota moteris atsisuko į pardavėjas. — Man reikia tos pačios suknelės. Tos vitrinoje. Tik kito atspalvio. Šampaninės. Rytoj atskrisiu su matuokle. Sutarta? — Ji mostelėjo ranka taip, tarsi jau būtų sumokėjusi.
— Žinoma, ponia Astrauskiene, — viena iš pardavėjų nusilenkė.
Ponia Astrauskienė mostelėjo dar kartą, šįkart į Liucijos pusę.
— O šitą laidykit lauk. Ji čia tik žiūrėti atėjo. Matau per kiaurai tokius žmogelius. Jie nieko neperka.
Liucija stovėjo prie pat vitrinos. Ji nežinojo, kaip atsidūrė taip arti tos suknelės. Dabar manekenė buvo tik per vieną žingsnį. Ji ištiesė ranką. Pirštai palietė šilką. Jis buvo šaltas ir lengvas, tarsi rytinis rūkas.
— Ką darai! — riktelėjo pardavėja. — Neliesk!
Tačiau prieš tai, kai ji spėjo prieiti, ponia Astrauskienė priėjo greičiau. Ji čiupo suknelės kraštą ir truktelėjo. Liucija neteko pusiausvyros.
— Čia ne tau, — sušnypštė moteris. — Net alsuoti į tą pusę nevalia.
Ir tada ji pakreipė ranką. Kavos puodelis nusviro. Karštas rudas skystis taškėsi tiesiai ant Liucijos palaidinės krūtinės.
Salonas nutilo. Dvi merginos prie veidrodžio nusikvatojo. Pardavėjos susižvalgė. Viena iš jų mostelėjo apsaugai.
— Išveskit ją, — tarė ji. — Čia ne paroda.
Liucija stovėjo nejudėdama. Ji nejuto kavos. Juto tik šaltį. Ir tą garsą. Tą tylų, bjaurų juoką, kuris sklido nuo veidrodžių, atsiduodamas iš visų pusių. Bet ji nepravirko. Ašaros kaupėsi kažkur giliai, bet akys liko sausos. Tik rankos drebėjo.
Tada ji lėtai, labai lėtai, įkišo ranką į šlapio palto kišenę.
Ponia Astrauskienė išsišiepė. Ji tikėjosi išvysti servetėlę. Galbūt kokį sudriskusį autobuso bilietą.
Vietoj to, Liucija ištraukė kortelę. Ji buvo juoda, matinė, su mažu sidabriniu drugeliu kampe ir vieninteliu žodžiu: „Sostinės Svajonės“. Jokio vardo, jokio numerio. Tik maža rainelė, kuri šviesoje mirgėjo perlamutru.
Veidrodinės sienos atspindėjo kortelės blizgesį. Dvi merginos nustojo kikenti. Pardavėja, kuri ką tik šaukė, sustingo.
Liucija nieko nesakė. Ji tik stipriau suspaudė kortelę.
Ponia Astrauskienė primerkė akis. Ji buvo mačiusi daugybę kreditinių kortelių, lojalumo programų ir abonementų, bet šita…
— Kas čia per… — pradėjo ji. Jos balse trumpam dingo pasitikėjimas, užleisdamas vietą atsargumui.
Tačiau durys atsidarė. Į saloną įėjo vyresnė moteris sunkiu, tamsiai mėlynu apsiaustu. Jos plaukai buvo tobuli, o rankoje siūbavo ryškiai violetinė rankinė. Kulniukai dunksėjo marmuru taip, kad atrodė, jog dunda grindys. Už jos sekė du žmonės su segtuvais.
— Ponia Elena, — iškvėpė vyriausioji pardavėja. Jos veidas tapo baltas, lyg kreida. — Mes jūsų nelaukėme šiandien.
Elena. Elena Vainauskienė. „Sostinės Svajonės“ tinklo savininkė. Vieta, kur suknelės nekainuoja — čia perkami tik kvietimai. Ir niekas, net Astrauskienė, negalėjo ten patekti, jei nebuvo pakviestas.
Liucija pakėlė akis. Ji niekada nebuvo mačiusi šios moters gyvai. Kortelė buvo atsiųsta paprastu voku su vienu sakiniu: „Tau priklauso daugiau, nei manai. Ateik, kai būsi pasiruošusi“. Ji manė, kad tai pokštas. Vokas gulėjo stalčiuje visą mėnesį. Bet šiandien sukako lygiai pusmetis po to, kai Paulius išėjo. Ir dar vakar vakarienės metu mama vėl paklausė: „Na, kada susirasi ką nors rimto?“ Liucija ryte pabudo, pažiūrėjo į voką, ir kojos pačios atnešė. Nes pati nežinojo, ko nori — galbūt tiesiog įrodyti sau, kad ta kortelė tėra reklaminis triukas, ir užmiršti.
Ponia Elena peržengė slenkstį. Jos žvilgsnis slystelėjo per saloną – per pardavėjas, per kikenusias merginas, per pabalusią Astrauskienę. Ir sustojo ties Liucija. Ties šlapiais plaukais, rudomis kavos dėmėmis ir juoda kortele drebančioje rankoje.
— Ir kas čia vyksta? — jos balsas buvo ramus. Bet nuo jo visiems salone perbėgo šiurpas. — Kodėl mano viešnia stovi šlapia, kol jūs čia vaidinate šeimininkes?
Liucija pravirė lūpas, bet žodžiai užstrigo. Viskas, ką ji galvojo pasakyti, dingo.
— Leisk man spėti, brangioji, — Elena priėjo prie jos. Ji švelniai paėmė suknelės kraštą, tą patį, kurį ką tik draskė Astrauskienė, ir paleido. — Tai tavo.
Elena atsisuko į personalą. Jos balsas tapo kietas, tarsi plienas.
— Ši mergina yra viena iš dešimties šalies gyventojų, kuriai aš asmeniškai atsiunčiau kvietimą. Ji čia ne žiūrėti. Ji čia rinktis. Ir jūs ją išmetėte kaip šunį?
— Ponia Elena, mes nežinojome… — sulemeno vyriausioji.
— Nežinojote, nes net nepasivarginote paklausti. Užtat jūs leidote šiai moteriai, — Elena mostelėjo į Astrauskienę, — pilti kavą ant mano klientės.
Astrauskienė išpūtė akis. Jos lūpose virptelėjo kažkas panašaus į nuoskaudą.
— Aš? Aš čia nuolatinė klientė! Praeitą sezoną palikau pas jus penkiolika tūkstančių! Kas ji tokia?! — ir ji ištiesė pirštą į Liuciją. Ranka drebėjo.
— Ji – Liucija. Mano kvietimo turėtoja. Ir, kitaip nei jūs, jai nereikia nieko įrodinėti, — Elena nusišypsojo. Tai nebuvo gera šypsena. — Be to, jūs ką tik praradote teisę lankytis visuose „Sostinės Svajonės“ salonuose. Visuose. Saugumo vaizdo įrašus peržiūrės mano advokatai dėl fizinio užpuolimo.
Astrauskienė išbalo. Jos lūpos suvirpėjo.
— Jūs negalite manęs taip… Mano dukros vestuvės gegužę! Ji norėjo būtent šios suknelės! Aš jai pažadėjau… — moters balse įsimaišė isteriškos gaidelės. Ji greitai nusibraukė kažką nuo blakstienos, bet neatrodė, kad tai būtų tik tušas. Paskui čiupo rankinę ir greitai išėjo pro duris, į lietų.
Elena atsiduso ir vėl atsigręžė į Liuciją. Jos veidas šiek tiek suminkštėjo.
— Eime. Antrame aukšte yra kambarys, kur nėra šitų veidrodžių ir šito triukšmo. Išgersi arbatos, sušilsi. Ten nėra jokių įsipareigojimų.
Jiems kylant, Elena trumpai stabtelėjo prie laiptų.
— Atvykau, nes šįryt sulaukiau skambučio iš šio salono vadybininkės, — tarė ji tyliai, žiūrėdama ne į Liuciją, o pro langą į lietų. — Sakė, viena mano pakviestų merginų pastarąsias dvi savaites kasdien stovi prie vitrinos valandų valandas, bet niekada neįeina. Pagalvojau, gal verta atvažiuoti ir pačiai įsitikinti, kokia čia suknelė taip traukia.
Liucija pajuto, kaip vėl užkaista skruostai. Ji neatsakė.
Laiptai buvo balti. Kitas aukštas neatrodė kaip salonas. Tai buvo erdvė, panaši į meno galeriją. Ant sienų kabojo tik šešios suknelės, kiekviena apšviesta tarsi šventųjų statulos.
— Mano dukra, — prabilo Elena tyliau, paduodama Liucijai puodelį karštos arbatos. — Ji niekada nesusituokė. Mirė nuo leukemijos, būdama aštuoniolikos. Šios suknelės buvo sukurtos jai. Visos. Kiekvieną iš jų piešėme kartu, gulint ligoninės palatoje.
Liucija sugniaužė puodelį taip stipriai, kad karštis nudegino pirštus.
— Aš skiriu jas toms, kurios vertos. Ne pagal pinigus. Pagal šviesą, kurią matau akyse. Mačiau tave prieš mėnesį, stovinčią per lietų. Tu atrodei… tikra. Aš pasirinkau dešimt merginų. Tu viena iš jų. Ir kiekviena gaus po suknelę. Dovanai.
— Bet… — Liucijos balsas buvo vos girdimas. — Aš net neturiu kam tekėti. Jis išėjo.
Elena paleido jos ranką. Pažvelgė į ją įdėmiai. Nieko nesakė. Tiesiog paėmė nuo kabyklos artimiausią suknelę — ne mėnulio spalvos, bet saulės; tarsi skystas auksas, ir padavė Liucijai į rankas. Šilkas buvo sunkesnis nei atrodė.
Po geros valandos Liucija stovėjo prieš veidrodį. Suknelė sėdėjo idealiai. Ji neatrodė kaip pasipuošusi nuotaka. Atrodė kaip ji pati, tik švytinti. Laikrodis ant sienos mušė septintą valandą vakaro. Už lango vis dar lijo.
— Kai būsi pasiruošusi, ateik pas mane, — Elena stovėjo jai už nugaros. — Ne pardavėja. Man reikia žmogaus, kuris gebėtų pasakyti „ne“ tokioms kaip Astrauskienė. Bet tai rimtas darbas — teks daug dirbti, ir ne visi tave mėgs.
Liucija nieko neatsakė. Ji dar kartą pažvelgė į savo atspindį. Tada nusuko akis.
Lėtai, atsargiai, ji išsinėrė iš auksinės suknelės ir pakabino ją atgal ant kabyklos. Jos senas žalias paltas džiūvo ant kėdės atlošo. Ji paėmė jį ir apsivilko. Šlapias vilnos kvapas sumišo su bijūnų aromatu. Juoda kortelė gulėjo ant stalelio. Liucija sekundę pažiūrėjo į ją, paskui paėmė ir įsikišo atgal į kišenę.
— Ačiū už arbatą, — tyliai tarė ji. — Aš dar pagalvosiu.
Ji užsagstė paltą iki pat kaklo, atsistojo ir išėjo pro duris, į lietų, kuris dabar atrodė truputį šiltesnis.
