— Rimtai? Tau sunku išplauti keturias lėkštes? — pasakė Darius, net nepakeldamas akių nuo telefono.
Ir būtent po to sakinio pirmą kartą pasijutau viena. Ne todėl, kad namuose nieko nebuvo. Jis buvo čia pat. Ant sofos. Bet šalia manęs nebuvo partnerio.
Buvau penkioliktoje nėštumo savaitėje. Pilvas dar nebuvo didelis, bet kūnas jau gyveno kitaip. Vakare skaudėjo nugarą, kojos sunkėjo, o nuovargis ateidavo tyliai ir užguldavo visą mane.
Tą vakarą pati pagaminau vakarienę. Pati padengiau stalą. Pati nurinkau lėkštes.
Tada paprašiau:
— Dariau, gal gali išplauti indus? Man jau sunku stovėti.
Jis gulėjo ant sofos ir slinko pirštu per ekraną.
— Rūta, ten keturios lėkštės. Susitvarkysi.
Taip. Keturios lėkštės.
Bet skaudėjo ne dėl jų.
Skaudėjo dėl maišų iš “Maximos”, kuriuos tampiau pati. Dėl šiukšlių, kurios “gali palaukti”. Dėl to, kad kiekvieną kartą, kai prašydavau pagalbos, jausdavausi lyg prašyčiau malonės.
Kai bandžiau kalbėti rimtai, Darius viską nukirsdavo:
— Tu nėščia, ne ligonė. Nepersistenk su dramomis.
Aš nenorėjau dramų. Norėjau, kad vyras, su kuriuo laukiuosi vaiko, pamatytų mane. Ne kaip aptarnaujantį žmogų. O kaip žmogų, kuriam dabar sunku.
Jo mėgstamiausias argumentas buvo paprastas:
— Aš dirbu. Pinigus nešu. Negeriu. Nevaikštau pas kitas. Ko dar tau reikia?
Ir man vis labiau norėjosi pasakyti: man reikia ne sąrašo tavo nuopelnų, o vyro šalia.
Keisčiausia, kad daugiau rūpesčio pradėjau jausti iš svetimo žmogaus.
Iš Viktoro.
Viktoras dirbo kartu su Dariumi automobilių dalių parduotuvėje. Darius kažkada pasakojo, kad Viktoras turėjo skaudžią istoriją. Jis ruošėsi vestuvėms, rūpinosi nėščia sužadėtine, vežiodavo ją pas gydytojus, pirkdavo viską, ko ji užsimanydavo. O paskui sužinojo, kad vaikas ne jo.
Maniau, po tokio dalyko žmogus užsidaro.
Viktoras neužsidarė.
Vieną vakarą jis pamatė mane prie stotelės su dviem pirkinių maišais.
— Rūta, sėskit, parvešiu.
— Ačiū, nereikia, tuoj atvažiuos autobusas.
— Jūs labai išblyškusi. Autobusas palauks kitų, o jūs dabar turit saugotis.
Jis parvežė mane, nunešė maišus iki lifto ir pasakė:
— Nereikia visko tempti vienai. Ypač dabar.
Liftui kylant aš verkiau. Nes tai buvo ne meilės prisipažinimas. Ne flirtas. Tik paprastas žmogiškumas.
Vieną vakarą paprašiau Dariaus išnešti šiukšles.
Jis atsisuko piktai.
— Gal Viktorui paskambink? Jis juk taip mielai viską dėl tavęs daro.
Sustingau.
— Ką tu turi omeny?
Darius pakilo nuo sofos. Jo akyse buvo ne rūpestis. Ten buvo pavydas.
— Nelaikyk manęs kvailiu, Rūta.
Tą akimirką suskambo mano telefonas. Ekrane švietė vardas: Viktoras.
Nespėjau nė pajudėti, kai Darius išplėšė telefoną man iš rankos.
— Pakalbėsim visi trise.
— Dariau, atiduok.
Bet jis jau atsiliepė.
— Ko tau reikia iš mano žmonos?
Tyla. Tada ramus Viktoro balsas:
— Dariau? Tu pamiršai dokumentus darbe. Ir norėjau paklausti, ar Rūtai viskas gerai. Šiandien buvai labai piktas.
— Nuo kada tau rūpi mano žmona?
— Nuo tada, kai matau, kad tau rūpi per mažai.
Darius išraudo.
— Nesikišk į mano šeimą.
— Tada elgis taip, lyg ją turėtum.
Jis nutraukė skambutį. Kambaryje liko tik mūsų kvėpavimas.
— Tu jam skundiesi?
— Ne. Bet įsivaizduok, kaip blogai viskas atrodo, jei žmogui iš šalies užtenka mane pamatyti, kad suprastų, jog man sunku.
Jis žengė artyn.
— Tu jį gini.
— Aš ginu save.
Tą akimirką man apsvaigo galva. Pasaulis susiliejo, ranka nuslydo nuo stalo krašto.
Atsibudau medicinos kabinete. Darius sėdėjo šalia, išbalęs.
Gydytoja kalbėjo griežtai:
— Vaikui dabar viskas gerai. Bet stresas ir nuovargis nėštumo metu nėra smulkmena. Jūsų žmona neturi įrodinėti, kad gali viską.
Grįžusi namo susikroviau krepšį.
— Kur eini? — paklausė Darius.
— Pas mamą.
— Rūta, nereikia taip dramatizuoti.
Aš sustojau prie durų.
— Būtent dėl tokių sakinių ir išeinu.
Pas mamą išbuvau kelias dienas. Darius rašė:
“Išploviau indus.”
“Išnešiau šiukšles.”
“Nupirkau vaisių.”
Atsakiau:
“Tai nėra žygdarbiai. Tai gyvenimas.”
Po savaitės jis atėjo. Ne su gėlėmis. Ne su dovanomis. Su labai pavargusiu veidu.
— Kalbėjau su Viktoru.
— Ir?
— Atsiprašiau. Jo ir tavęs dar atsiprašysiu turbūt ne kartą.
Jis atsisėdo priešais mane.
— Užsirašiau į būsimų tėčių kursus. Ir noriu, kad eitume pas šeimos konsultantą. Jei tu dar nori.
Aš ilgai tylėjau.
— Aš nepažadu, kad viskas bus kaip buvo.
— O aš nebenoriu, kad būtų kaip buvo, — pasakė jis. — Nes kaip buvo, buvo blogai.
Tai buvo pirmas sakinys, kuris nuskambėjo ne kaip pasiteisinimas.
Jis keitėsi lėtai. Kartais klausdavo: “Padėti tau?” Aš atsakydavau:
— Ne man. Mums.
Ir jis mokėsi. Pirkinius nešė pats. Į apžiūras ėjo kartu. Telefoną vakarais palikdavo virtuvėje. Kartą pats išplovė indus ir nepasakė apie tai nė žodžio. Tiesiog padarė.
Kai gimė mūsų sūnus, Darius laikė jį taip atsargiai, lyg rankose būtų visas pasaulis.
Tą vakarą, kai grįžome namo, aš užmigau ant sofos. Atsibudusi išgirdau virtuvėje vandenį. Darius plovė buteliukus ir lėkštes.
— Ten daug daugiau nei keturios, — pasakiau tyliai.
Jis atsisuko.
— Žinau. Ir dabar suprantu, kad niekada nebuvo apie lėkštes.
Kartais meilė sugriūva ne per didelį skandalą, o per vieną sakinį prie kriauklės.
Ir kartais ji pradeda taisytis ten pat — kai žmogus pagaliau pamato ne indus, o tą, kuri pavargo juos plauti viena.