Rasa stovėjo prie vartelių ir žiūrėjo į savo rankinę. Algirdas ją pastatė ten taip ramiai, lyg tai būtų ne moters, su kuria jis gyveno trejus metus, daiktas, o nereikalingas maišas.
— Na? — burbtelėjo jis. — Nepatinka — važiuok namo.
Anksčiau Rasa būtų nutilusi. Gal net atsiprašiusi. Ji mokėjo užgesinti konfliktus dar prieš jiems įsiliepsnojant. Mokėjo nuryti skaudžius žodžius. Mokėjo apsimesti, kad jai neskauda, kai Algirdas prie kitų sakydavo: „Gyvenam kartu, ir tiek.“
Bet tą akimirką ji pavargo.
— Tu rimtai mane varai iš sodybos dėl to, kad pasakiau, jog mėsa per rūgšti?
Algirdas suirzo.
— Ne dėl mėsos. Dėl tavo nepasitenkinimo. Tau visada viskas blogai.
Rasa pažvelgė į jį ir staiga labai aiškiai suprato: jis tikrai taip mano.
— Man viskas blogai? Algirdai, tu trejus metus gyveni mano bute. Tavo drabužiai mano spintoje, tavo batai mano koridoriuje, tavo vakarienė ant mano stalo. O kai žmonės klausia, kas aš tau, tu atsakai taip, lyg būčiau laikinas patogumas.
Jo veidas sukietėjo.
— Vėl pradedi.
— Ne. Aš baigiu.
Tie žodžiai nuskambėjo tyliai, bet Rasai jie pasirodė stipresni už riksmą.
— Ką baigi? — paklausė jis.
— Šitą gyvenimą, kuriame aš turiu tylėti, kad tau būtų patogu.
Ji paėmė rankinę.
— Grįšiu į Vilnių. Į savo butą. Kai tu parvažiuosi, tavo daiktai bus sudėti prie durų.
Algirdas nusijuokė.
— Dėl šašlykų? Tu juokinga.
— Ne dėl šašlykų. Dėl to, kad šiandien pirmą kartą pamačiau, jog esu tau reikalinga tik tol, kol pritariu.
Kelias iki stotelės ėjo palei laukus. Rasa ėjo lėtai, bet nesustojo. Jai buvo skaudu. Bet kartu keistai lengva. Lyg kiekvienas žingsnis atitrauktų ją nuo žmogaus, kuris niekada jos nebrangino taip, kaip ji bandė branginti jį.
Grįžusi namo, Rasa sustojo koridoriuje. Butas buvo pilnas Algirdo daiktų. Striukė ant kėdės. Įrankių dėžė prie balkono. Skustuvas vonioje. Marškiniai, kuriuos ji buvo ketinusi skalbti.
Ji ištraukė didelius maišus ir pradėjo krauti.
Vakare jis paskambino.
— Rasa, baik. Tu rimtai?
— Taip.
— Aš supykau. Visi supyksta.
— Visi supyksta. Bet ne visi išmeta žmogų už vartų.
— Tu viską išpūtei.
— Ne. Aš pagaliau nustojau mažinti tai, kas mane žemino.
Jis tylėjo.
— Atidarysi, kai grįšiu?
— Ne.
Kai Algirdas atvažiavo, prie durų jo laukė maišai. Jis ilgai skambino. Paskui beldė.
— Rasa, atidaryk. Reikia pasikalbėti.
Ji stovėjo viduje, bet durų neatidarė.
— Mes kalbėjome trejus metus, Algirdai. Tik tu manęs negirdėjai.
Kitą dieną jis atėjo su gėlėmis. Rasa atidarė duris tik tiek, kad galėtų į jį pažiūrėti.
— Aš gal per karštai sureagavau, — pasakė jis.
— Gal?
— Gerai, per karštai. Bet ir tu galėjai patylėti.
Rasa liūdnai nusišypsojo.
— Būtent. Tu vis dar manai, kad problema yra mano balsas, o ne tavo nepagarba.
Algirdas nuleido akis.
— Tai ką, viskas?
— Taip.
Pirmomis dienomis jai buvo neįprasta. Niekas nekomentavo, ką ji gamina. Niekas neaiškino, kaip reikia pirkti, tvarkyti, gyventi. Niekas neužėmė vietos ant sofos ir jos mintyse.
Rasa pradėjo po truputį grąžinti namus sau. Pakeitė užuolaidas. Išmetė seną Algirdo puodelį su įtrūkimu. Nusipirko gėlių, nors anksčiau jis sakydavo, kad tai pinigų švaistymas.
Vieną vakarą draugė paklausė:
— Tau ne vieniša?
Rasa pagalvojo.
— Ne. Vieniša man buvo tada, kai gyvenau su žmogumi, kuriam buvau nematoma.
Algirdas dar rašė. Kartais kaltino. Kartais prašė. Kartais bandė gąsdinti, kad ji pasigailės.
Ji nepasigailėjo.
Kartais moteris išeina ne tada, kai meilė baigiasi. Ji išeina tada, kai supranta, kad meilė be pagarbos pamažu naikina.
Algirdas pasakė: „Važiuok namo.“
Ir Rasa išvažiavo.
Tik namai tą dieną buvo ne butas Vilniuje. Namai buvo ji pati — pagaliau pasirinkta, pagaliau apginta.