Dar dabar prisimenu tas akimirkas prieš išeinant į sceną. Kiti dalyviai nervingai tikrino mobiliuosius, kažkas garsiai juokėsi koridoriuje, o aš sėdėjau ant sulankstomos kėdės prie pat užkulisių durų ir žiūrėjau į savo rankas. Jos buvo visiškai ramios.
Mano senelis visada sakydavo: „Austėja, kai tikrai esi pasiruošusi, jaudulys dingsta. Lieka tik laukimas.“ Tą vakarą jis buvo teisus. Aš laukiau. Ne įvertinimų, ne komisijos sprendimo. Tiesiog norėjau sugroti taip, kaip moku. Kaip mane išmokė.
Koncertų salė Kaune buvo tokia didelė, kokią iki tol mačiau tik per televizorių. Blizgios grindys, aukštos lubos, krištoliniai sietynai, atspindintys šimtus šviesų. Aplink mane šurmuliavo jauni atlikėjai su brangiais instrumentų dėklais. Vieni laikė naujutėlius, dar kvepiančius gamykla, kiti – akivaizdžiai pagal užsakymą gamintus, su monogramomis ir odiniais dirželiais. O aš glaudžiau prie krūtinės seną, nublukusį, rudą dėklą, kurio oda jau buvo nusitrynusi kampuose, o rankena perklijuota kelis kartus.
Šalia manęs sustojo aukšta mergina su ilga kasčia galva. Jos smuiko dėklas buvo žvilgantis, tamsiai vyšninis. „Pirmą kartą čia?“ – paklausė ji, žvilgtelėjusi į mano dėklą. Aš linktelėjau. Ji nusišypsojo truputį iš aukšto ir nuėjo prie savo grupės, kur visi kažką gyvai aptarinėjo. Aš girdėjau fragmentą: „…atrodo, lyg iš sandėliuko būtų ištraukusi…“ ir už jų nugarų nuaidėjo kikenimas.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai iš manęs tyčiojosi. Mokykloje, kai per muzikos pamoką pirmą kartą išsitraukiau savo altinę fleitą, klasėje įsivyravo tyla. Paskui kažkas paklausė, ar čia senovinis eksponatas iš muziejaus. Mokytoja papurtė galvą, bet nieko nepasakė. Aš tada sugniaužiau fleitą taip stipriai, kad pirštai pabalo.
Tai buvo mano mamos instrumentas. Tiksliau, taip man visada sakydavo senelis. Mama mirė, kai man buvo pustrečių metų. Augau Anykščiuose, mažame namelyje prie Šventosios upės, su seneliu Algirdu – vieninteliu žmogumi, kuris man buvo ir tėvas, ir mama, ir mokytojas. Jis pats grojo klarnetu jaunystėje, kol liga neatėmė dalies klausos. Bet jis išsaugojo meilę muzikai. Ir tą meilę perdavė man.
„Ši fleita – ypatinga, Austėja. Ji priklausė tavo mamai. Kai grosi ja, ji tave girdi. Niekada to neužmiršk.“ Taip jis kartodavo kiekvieną vakarą prieš man pradedant repetuoti. Mažame kambaryje, kur ant sienos kabojo pageltusi nuotrauka – jauna moteris su šviesia suknele, laikanti tą pačią fleitą. Ji šypsojosi taip plačiai, tarsi visas pasaulis būtų buvęs jai po kojom.
Kai atėjo kvietimas į nacionalinį jaunųjų atlikėjų konkursą, senelis iš pradžių tylėjo. Paskui atsistojo, priėjo prie tos nuotraukos ir ilgai žiūrėjo. „Važiuok, vaikuti. Laikas.“ Aš paklausiau, ką jis turi omeny. Jis tik papurtė galvą. Akyse blizgėjo ašaros.
Į Kauną važiavau autobusu, o fleitą laikiau ant kelių. Maniau, kad atrodau kvailai – aštuoniolikmetė mergina, įsikibusi į seną instrumentą. Bet man taip buvo ramiau. Tarsi mama sėdėtų šalia.
Scenoje jau grojo pirmieji dalyviai. Pianistai iš Vilniaus, smuikininkai iš užsienio mokyklų. Kiekvienas pasirodymas trukdavo po keliolika minučių, o salėje aidėjo plojimai – kartais entuziastingi, kartais mandagūs. Aš laukiau savo eilės. Turėjau pasirodyti viena paskutiniųjų.
Vedėjas, aukštas vyras su tamsiu kostiumu, perskaitė mano vardą iš lapo ir sušuko: „Austėja Vaitkutė iš Anykščių!“ Kai nuėjau link scenos centro, išgirdau, kaip kažkas iš pirmų eilių pratarė: „O Dieve, kas čia per fleita? Tokia sena, kad net spalvos nebeatspėsi.“ Keli žmonės nusijuokė. Aš tuo metu jau stovėjau po prožektoriais, ir šviesa buvo tokia ryški, kad salės beveik nemačiau. Bet tie kikenimai įsirėžė į ausis.
Atsikvėpiau. Užmerkiau akis. Pamačiau savo kambarį Anykščiuose. Pelenų spintą, seną kilimą ant grindų, mamytės nuotrauką. Pajutau medinės fleitos svorį delnuose. Ir tada pradėjau groti.
Pasirinkau kūrinį, kurį mama, pasak senelio, mėgo labiausiai, – lėtą, melancholišką melodiją, kuri skambėjo lyg širdies plakimas. Pirmos natos buvo tylios, beveik trapios. Paskui garsas pradėjo augti, plėstis, užpildė visą salę – šiltas, tamsus, sodrus. Aš visiškai pasinėriau į muziką, nebegalvojau nei apie publiką, nei apie komisiją, nei apie pašaipas.
Kai nutilo paskutinė nata, salėje kelioms sekundėms įsivyravo visiška tyla. Paskui plojimai. Jie buvo garsesni, nei tikėjausi. Bet tikriausiai ne dėl manęs. Jie tiesiog buvo mandagūs, ar ne?
Ir tada įvyko tai, kas viską pakeitė.
Vienas iš komisijos narių, pagyvenęs vyriškis baltais plaukais ir storais akinių rėmeliais, pakilo iš savo vietos. Jis buvo žinomas dirigentas profesorius Jankauskas, kurį senelis man rodydavo per televizorių. Jis priėjo arčiau scenos, prisimerkė, o paskui jo veidas staiga pasikeitė. Jis išblyško, paskui paraudo. Jo lūpos suvirpėjo.
Jis atsistojo taip staigiai, kad kėdė garsiai subildėjo. Visa salė nutilo. Kiti komisijos nariai sumišę susižvalgė. Profesorius Jankauskas lėtai priėjo prie pakylos ir paprašė leidimo apžiūrėti fleitą. Jo balsas buvo keistai prislopęs, tarsi jis bijotų, ką gali rasti.
Aš padaviau jam instrumentą, visiškai nieko nesuprasdama. Jis apvertė jį kelis kartus, pažvelgė į vidų, pirštu perbraukė per vieną vietą, kur medis buvo šiek tiek blausesnis. Ir tada jis giliai įkvėpė. Jo rankos drebėjo.
„Čia yra įrašas“, – pasakė jis tyliai, bet mikrofonai pagavo kiekvieną žodį. „Rankomis išgraviruotas. Viduje. Nedaug kas žino, kad tokie įrašai egzistuoja. Tai padarė meistras, gaminęs instrumentus tik trims atlikėjams. Ir vienas jų…“
Jis stabtelėjo, lyg pats negalėtų patikėti tuo, ką sako. Paskui pakėlė galvą ir pažvelgė man tiesiai į akis.
„Kaip tau atiteko ši fleita? Iš kur tu ją gavai?“ – paklausė jis.
„Ją man paliko mano mama. Aš jos beveik neprisimenu. Mane užaugino senelis. Jis sakė, kad mama grojo ja visą gyvenimą. Ir kad ji norėjo, kad aš išmokčiau groti būtent šiuo instrumentu. Bet daugiau jis nieko nepasakojo. Sakė, kad dar ne laikas. Kad aš pati turiu suprasti, kai ateis diena.“
Profesorius Jankauskas trumpam užmerkė akis. Salėje buvo girdėti tik ventiliacijos ūžesys ir kažkieno prislopintas kosulys.
„Tavo mama…“ – pradėjo jis, ir jo balsas užlūžo. „Tavo mama buvo Greta Vaitkutė. Greta buvo garsiausia Lietuvos altinės fleitos atlikėja prieš dvidešimt metų. Jos garso įrašų klausėsi studentai visoje Europoje. Ji koncertavo Londone, Paryžiuje, Berlyne. Ir paskui dingo. Staiga. Niekas nežinojo, kur ji išvažiavo, kas atsitiko. Sklido gandai, kad ji susirgo, kad pasitraukė iš muzikos pasaulio dėl šeimos. Bet tiesos nežinojo niekas.“ Jis pertraukė tylą. „Aš ją pažinojau. Grodavome kartu. Štai čia, šioje scenoje, prieš daug metų. Ir ši fleita… Aš ją atpažinau. Negalėjau nepažinti. Tai jos.“
Man pasidarė taip gera ir taip skaudu vienu metu, kad ašaros pačios pradėjo riedėti skruostais. Aš net nebandžiau jų sulaikyti. Mama buvo ne šiaip muzikos mylėtoja iš mažo miestelio. Ji buvo žvaigždė. Legendinė atlikėja. Ir niekas man niekada to nesakė. Augau galvodama, kad esu paprasta mergaitė, grojanti sena fleita. O pasirodo, laikiau rankose istoriją.
Profesorius padavė man fleitą atgal ir garsiai, kad girdėtų visa salė, pasakė: „Šiandien čia skambėjo ne sena fleita. Šiandien čia skambėjo Gretos dukters širdis. Ir ji skambėjo taip, kaip seniai niekas neskambėjo. Tai buvo ne technika, ne mokykla. Tai buvo siela. Greta tavimi didžiuotųsi.“
Visa salė atsistojo. Šimtai žmonių plojo atsistoję. Ir tada pastebėjau, kad tos pačios merginos, kurios prieš pasirodymą kikenosi, dabar stovi ir sukandusios lūpas žiūri į mane. Viena jų lėtai linktelėjo. Kita nusišluostė akį.
Tą naktį grįžau namo su diplomu rankoje, bet tai buvo ne pagrindinis prizas. Pagrindinis prizas buvo tai, ką sužinojau. Įėjusi pro duris, pamačiau senelį, sėdintį prie stalo su ta pačia pageltusia nuotrauka rankose. Jis žiūrėjo į ją, ir ašaros varvėjo ant stiklo.
„Kodėl nepasakei, seneli?“ – paklausiau tyliai.
Jis pažvelgė į mane. „Tavo mama išėjo iš to pasaulio, nes pavargo. Pavargo nuo palyginimų, nuo konkurencijos, nuo to, kad visi matė atlikėją, o ne žmogų. Ji norėjo ramybės. Ir kai tu gimei, ji pasakė: aš noriu, kad Austėja užaugtų be tos naštos, kurią nešiojau aš. Kad ji pirmiausia išmoktų mylėti muziką, o ne ją naudoti. Kad pasaulis išgirstų jos balsą, o ne Gretos dukters balsą. Kad ją priimtų tokią, kokia ji yra, o ne kaip kažkieno tęsinį.“ Jis padėjo ranką ant mano skruosto. „Tu šiandien tą padarei. Dabar jie žino, kas yra Austėja. Ir todėl gali žinoti, kas buvo jos mama. Tokia tvarka. Tokia buvo jos valia. Ir aš ją gerbiau iki šios dienos."
Apkabinau jį stipriai. Fleita gulėjo ant stalo, o pro langą sklido šviesa iš kiemo. Pakėliau ją ir prisiglaudžiau prie lūpų. Sugrojau pirmąsias keturias natas – tą pačią lopšinę, kurią mama man grodavo, kai dar net nekalbėjau. Tada senelis užsidėjo savo seną klarnetą ir tyliai pritarė. Pirmą kartą per daugybę metų grojome kartu. Ir man atrodė, kad mama stovi tarpduryje ir šypsosi taip plačiai, lyg visas pasaulis jai būtų po kojomis.
