Mantas mane perspėjo beveik iš karto:
— Aš nesu iš tų vyrų, kurie nešioja gėles ir dovanas.
Jam buvo keturiasdešimt. Jis tai pasakė taip ramiai, tarsi kalbėtų ne apie nenorą stengtis, o apie rimtą gyvenimo principą.
Sakė, kad puokštės — tik teatras. Dovanos sukuria lūkesčius. Gražios dėžutės ir staigmenos paverčia jausmus sandoriu. Tikra meilė, jo nuomone, nematuojama rožėmis.
Aš linkčiojau.
Man tai net atrodė brandu. Suaugęs vyras. Ne banalus romantikas su pliušiniais meškiukais.
Susipažinome kolegės gimtadienyje. Mantas stovėjo prie lango, ramiai valgė vynuoges ir nebandė būti vakaro žvaigžde. Po vyrų, kurie nuo pirmų minučių vaidina pagrindinius herojus, jo ramybė mane patraukė.
Po savaitės gėrėme kavą. Paskui dar kartą. Vieną vakarą jis palydėjo mane namo ir pasakė:
— Su tavimi viskas kažkaip paprasčiau.
Aš nusišypsojau santūriai. Viduje jau beveik rinkausi mūsų bendros svetainės užuolaidas.
Pirmas mažas ženklas buvo knygyne.
Paėmiau ploną poezijos knygelę su mėnuliu ant viršelio.
— Kokia graži. Reikės nusipirkti.
Mantas pažvelgė į kainą.
— Tiek mokėti už eilėraščius?
Aš nusijuokiau. Pamaniau, kad ne visi supranta poeziją.
Vėliau ėjome pro gėlių parduotuvę. Vitrinoje buvo didžiuliai bijūnai.
— Dievinu bijūnus, pasakiau.
— Gražūs, atsakė jis.
Ir nuėjome toliau.
Nebuvo dramos.
Tik mažas nemalonus jausmas.
Kai jau tapome pora, paklausiau juokais:
— Tu kada nors dovanoji dovanas?
— Nemėgstu.
— Gauti ar dovanoti?
— Nei to, nei to. Tai primena jausmų prekybą.
Skambėjo protingai.
Pagalvojau: “Jis tiesiog toks. Bent jau sąžiningas.”
Vėliau tą “bent jau sąžiningas” prisimindavau su kartėliu. Nes aš tiesiog labai norėjau tikėti.
Greitai prisitaikiau.
Neprašiau gėlių. Neužsiminiau apie staigmenas. Kai sugedo ausinės, nieko nesakiau. Per šventes pati pasiūlydavau:
— Be dovanų, gerai?
Mantas sutikdavo per lengvai.
Per mano gimtadienį pati išsirinkau restoraną, pati rezervavau staliuką ir pati nusprendžiau, ką valgysiu.
Jis atėjo be gėlių. Be dovanos. Pabučiavo mane ir pasakė:
— Su gimtadieniu, mieloji.
Ir viskas.
Aš šypsojausi.
Bet kažkur viduje maža mergaitė laukė bent atviruko. Ne papuošalų. Ne telefono. Ne kelionės. Tik ženklo: “Aš prisiminiau. Norėjau tave pradžiuginti.”
Kai atnešė sąskaitą, Mantas pasakė:
— Mokam atskirai? Tu juk sakei, kad nemėgsti, kai už tave moka.
Taip, sakiau. Kartą. Pažinties pradžioje. Visai kita prasme.
Bet jis įsidėmėjo patogiausią dalį.
Paskui tai kartojosi.
Kai sirgau, rašė: “Sveik greičiau”. Vaistus pirkau pati. Kai po darbo grįždavau vėlai, siųsdavo širdelę.
Gražu.
Tik nelabai naudinga.
O aš dėl jo darydavau daug. Pirkau marškinius jo darbo vakarui, nes jis “neturėjo laiko”. Rinkau dovaną jo mamai, nes jis “nemokėjo”.
Taip. Aš rinkau dovanas vyro, kuris netiki dovanomis, šeimai.
Draugė Rūta kartą paklausė:
— Egle, o kaip jis rodo meilę?
— Jis tiesiog nemėgsta demonstratyvių gestų.
— Gerai. Ne dovanos. Ne pagalba. Ne rūpestis. Ne iniciatyva. Tada kas?
Įsižeidžiau.
Man buvo lengviau manyti, kad Mantas gilus, nei pripažinti, kad šalia jo nuolat jaučiausi alkana dėmesio.
Lūžis įvyko birželį.
Pamačiau Mantą prie gėlių parduotuvės.
Jis laikė didžiulę bijūnų puokštę.
Ir gražiai supakuotą dovaną.
Šalia stovėjo moteris, kuriai jis šypsojosi taip, kaip man jau seniai nebesišypsojo.
Aš sustojau.
Viskas manyje lyg nutilo.
Tas pats Mantas, kuris sakė, kad dovanos — tik sandoris, dabar laikė dovaną. Tas pats Mantas, kuriam gėlės atrodė teatrališkos, dabar laikė bijūnus. Ir neatrodė, kad jam būtų nemalonu.
Priešingai.
Jis atrodė dėmesingas.
Moteris paėmė dovaną, nusijuokė ir kažką jam pasakė. Mantas palinko arčiau, šiltai šyptelėjo.
Tai buvo ne ta šypsena, kurią gaudavau aš, kai primindavau, kad turiu gimtadienį.
Tai buvo gyvas žvilgsnis.
Kai ji nuėjo, priėjau prie jo.
— Labas, Mantai.
Jis išbalo.
— Egle? Ką tu čia veiki?
— Žiūriu, kaip tu nemėgsti dovanų.
Jis susiraukė.
— Čia ne taip, kaip atrodo.
— Atrodo labai aiškiai.
— Ji kolegė. Turėjo progą. Negalėjau ateiti tuščiomis.
— Pas mane galėjai.
Mantas nutilo.
Aš pajutau, kaip tas mažas akmenukas bate pagaliau tapo dideliu akmeniu, kurio nebeįmanoma ignoruoti.
— Tu ne prieš dovanas, — pasakiau. — Tu prieš dovanas man.
— Tu dramatizuoji.
— Ne. Aš pagaliau nebeaiškinu tavo abejingumo kaip brandos.
Jis supyko.
— Tai dabar viską griausi dėl puokštės?
— Ne dėl puokštės. Dėl to, kad šalia tavęs aš išmokau džiaugtis trupiniais.
Tą vakarą grįžau namo viena.
Ant kėdės kabėjo marškiniai, kuriuos nupirkau jam. Spintelėje gulėjo dovana jo mamai.
Ir staiga visa tai pasirodė taip aišku, kad net skaudėjo.
Aš gyvenau be dovanų.
Bet pati tapau žmogumi, kuris viską jam dovanojo: laiką, dėmesį, rūpestį, patogumą.
Kitą dieną Mantas parašė:
“Ar jau nusiraminai?”
Atsakiau:
“Taip. Todėl ir nebenoriu tęsti.”
Jis paskambino.
— Tu rimtai?
— Taip.
— Dėl gėlių?
— Dėl tiesos.
Po kelių dienų jis atėjo su rožėmis.
Ne su bijūnais. Su kažkokiomis skubiai nupirktomis rožėmis.
— Štai. Tu gi norėjai gėlių.
Pažiūrėjau į jas.
— Ne, Mantai. Aš norėjau jaustis svarbi.
— Tau niekada neįtiksi.
Ši frazė viską užbaigė.
Paprašiau grąžinti raktą.
Jis išėjo įsižeidęs. Aš uždariau duris ir tik tada pravirkau.
Rūta atvažiavo vakare. Ne moralizuoti. Tiesiog pabūti.
— Tu ne per daug norėjai, — pasakė ji.
Aš ilgai negalėjau tuo patikėti.
Po savaitės nuėjau į tą patį knygyną ir nusipirkau poezijos knygelę. Tada nusipirkau bijūnų.
Pardavėja paklausė:
— Supakuoti kaip dovaną?
— Taip, atsakiau. — Man.
Namuose pastačiau juos į vazą.
Ir pirmą kartą po ilgo laiko man nebuvo gėda, kad noriu gražių dalykų.
Nes dovanos nėra meilės matas.
Bet noras pradžiuginti žmogų — labai daug pasako.
Jei šalia tavęs žmogus viską vadina nesąmonėmis, o su kitais staiga tampa dėmesingas, problema ne gėlėse.
Problema tame, kad jis labai gerai žino, kaip rūpintis.
Tik ne tavimi.