— Mama teisi, vadinasi, atsiprašysi jos! — Mantas suriko virtuvėje.
Lina tylėjo. Ji stovėjo prie kriauklės ir plovė puodelį lėtai, kruopščiai, lyg tas puodelis būtų ne indas, o paskutinis jos orumo gabalėlis.
Irena atėjo nepranešusi. Sakė, kad buvo “pakeliui”, nors Lina jau seniai suprato: anyta niekada nebūdavo pakeliui. Ji ateidavo tikrinti.
Maiše buvo krapai, sausainiai ir interjero žurnalas. Tą vakarą Irena kritikavo viską: virtuvę, užuolaidas, knygas.
— Vėl skaitai. Geriau virtuvę susitvarkytum.
Mantas tylėjo. Kai jo mama įžeidinėjo Liną, jis nieko negirdėjo. Kai Lina atsakydavo, staiga tapdavo teisingumo gynėju.
Kai Lina pasakė, kad savo namuose sprendimus priima jie su Mantu, Irena pažvelgė į sūnų:
— Mantai, girdėjai?
Po jos išėjimo Mantas pareikalavo atsiprašymo.
Lina nuėjo į miegamąjį, atsisėdo ant lovos krašto ir suprato, kad aiškinti nebėra kam. Penkeri metai “mama jautri”. Penkeri metai “tu per daug reaguoji”. Penkeri metai, kai ji turėjo nusileisti moteriai, kuri niekada neturėjo ribų.
Ji ištraukė lagaminą.
Drabužiai, dokumentai, įkroviklis, kosmetinė, dvi knygos, darbo kompiuteris.
Tada užsakė kraustytojus devintai ryto.
Kai Mantas pamatė lagaminą, nusijuokė:
— Čia dabar dėl mamos?
— Ne. Dėl tavęs.
Ryte Lina gavo žinutę.
“Ar jūs Manto Petrausko žmona? Man reikia su jumis pasikalbėti. Tai svarbu. Mano vardas Diana.”
Jos susitiko kavinėje prie Bernardinų sodo. Diana sėdėjo prie lango, pavargusi, su kava rankose.
— Aš nežinojau, kad jis vedęs, — pasakė ji. — Dvejus metus.
— O dabar žinai.
— Sužinojau, kai mūsų sūnui jau buvo keli mėnesiai. Jam dabar pusantrų.
Lina pajuto, kaip kūnas tampa šaltas.
— Koks jo vardas?
— Mykolas.
— Kodėl parašei man šiandien?
Diana pažvelgė tiesiai.
— Nes vakar Mantas pasakė, kad jo mama mane jau priėmė. Ir kad po šiandienos ginčo tu išeisi pati, o jis liks nekaltas.
Lina keletą sekundžių nejudėjo.
— Irena žino?
— Taip. Ji sakė, kad jos sūnui reikia tikros šeimos. Kad tu šalta. Kad tu jo nesupranti.
Lina tyliai nusijuokė.
— Žinoma. Juk virtuvė ir užuolaidos buvo tik įžanga.
Diana nuleido akis.
— Aš nenoriu įeiti į tavo namus taip.
— Tada ateik su manimi ir pamatyk, kaip atrodo tiesa, kai ją pasodini prie vieno stalo.
Kai jos atėjo į butą Antakalnyje, Irena buvo viduje. Ant virtuvės stalo gulėjo pyragas ir naujos servetėlės. Svetainėje, ant fotelio, Lina pamatė mažą žaislinį automobilį.
Ji sustingo tik akimirkai.
Tada uždarė duris.
Mantas išėjo iš koridoriaus.
— Diana? Ką tu čia darai?
— Turbūt tą patį galėčiau paklausti apie tave, — pasakė Lina.
Irena atsistojo.
— Lina, nedaryk gėdos.
— Gėdos? Jūs vakar atėjote į mano namus su žurnalu apie interjerą, nors iš tikrųjų jau planavote, kur stovės kitos moters vaiko daiktai.
Mantas sušnabždėjo:
— Viskas ne taip.
— O kaip? — paklausė Diana. — Man sakei, kad jūsų santuoka tik popieriuje. Jai vakar dar reikalavai atsiprašyti tavo mamos.
Mantas tylėjo.
Irena pakėlė smakrą.
— Mano sūnus nusipelnė laimės.
— Jūsų sūnus nusipelnė išmokti sakyti tiesą, — atsakė Lina.
Tuo metu suskambo durų skambutis.
Kraustytojai.
Mantas tarsi atgijo.
— Na štai. Jei jau susiruošei…
— Taip, susiruošiau, — Lina jį nutraukė. — Bet išeinu ne todėl, kad jūs mane išstūmėte. Išeinu todėl, kad nebegyvensiu namuose, kuriuose mano vieta buvo atlaisvinama melu.
Ji įleido kraustytojus ir pradėjo rodyti savo daiktus.
Diana staiga pasakė:
— Aš čia nesikraustysiu.
Mantas atsisuko.
— Diana, nereikia dabar…
— Reikia. Nes jeigu šitaip elgiesi su ja, vieną dieną šitaip elgsiesi ir su manimi.
Irena sugriežtėjo.
— Pagalvok apie vaiką.
— Aš ir galvoju, — atsakė Diana. — Todėl nenoriu, kad jis augtų manydamas, jog melas yra vyriškumas.
Lina išėjo su lagaminu, kompiuteriu ir knygomis. Prie durų Mantas bandė paimti ją už rankos.
— Lina, pakalbėkim.
Ji atsitraukė.
— Mes kalbėjom penkerius metus. Tik tu klausėsi ne manęs.
Po to buvo skyrybos. Buvo žinutės. Buvo Irenos skambučiai ir giminaičių komentarai. Lina išmoko neatsakinėti į klausimus, kuriuose atsakymas niekam nerūpėjo.
Diana pasiliko atskirai su Mykolu. Mantas galėjo matyti sūnų, bet aiškiomis sąlygomis. Be pasakų apie “beveik išsiskyręs”. Be mamos režisūros.
Po kelių mėnesių Lina persikėlė į nedidelį butą su dideliais langais. Ji nusipirko užuolaidas. Tamsias. Gražias. Savo.
Ant stalo padėjo knygas.
Ir kai vakare užsiplikė arbatos, suprato, kad pirmą kartą po ilgo laiko jos namuose niekas nevertina, ar ji pakankamai patogi.
Kartais išėjimas nėra pralaimėjimas.
Kartais tai pirmas kartas, kai moteris pagaliau grįžta į save.