Rudens rytas Užupyje buvo pilkas ir drėgnas. Ant suoliuko, prie senos daugiabučio sienos, po sulūžusia medine dėže, kažkas sujudėjo. Iš po jos išlindo mažas, per ilgas šuo, primenantis taksų mišrūną. Ausys didžiulės, kaip skudurai, slydo šlapiu asfaltu. Jis buvo paliktas čia prieš savaitę. Žmonės išsikraustė, o jį tiesiog išnešė kartu su šiukšlėmis. Mažylis dar nesuprato, kad jo niekas neieško. Jis laikėsi įsitikinęs, jog tai tik keistas žaidimas – reikia truputį palaukti, ir durys vėl atsivers.
Kas rytą jis pusryčiaudavo su varnomis. Močiutė Ona iš trečio aukšto visada išpildavo saują riestainių paukščiams. Šuo lėtai prisiartindavo, vizgindamas ploną uodegėlę, ir ėmė laižyti trupinius nuo žemės. Iš pradžių varnos piktinosi, kranksėjo ir bandė kapoti snapais, bet po poros dienų apsiprato. Viena ypač įžūli, stambi, su pilka plunksna ant sparno, net leidosi paliečiama nosimi. Matyt, jo kvailas, niekad nerimstantis būdas jas nuginklavo.
O pietums jis prisijungdavo prie kiemo kačių gaujos. Šiukšlių konteineriai buvo jų teritorija. Ten jis bėgdavo, klykdamas iš džiaugsmo, ir bandydavo laižyti kiekvieną katę, kol šios spjaudėsi ir tapšnojo letenomis per snukį. Katės piktinosi, bet priėmė. Šis keistas padaras, nors ir ne katė, buvo per daug atkaklus, kad jį išvytum.
Bet tikrąjį savo draugą jis išsirinko tokį, nuo kurio visa gauja laikėsi atokiau. Kiekvieną rytą, išlindęs iš po dėžės, jis puldavo prie didžiulio rusvo katino, tupinčio kiemo centre ant apleistos gėlių lovos betono bortelio. Katinas buvo milžiniškas, ausis suplėšyta, o per visą snukį driekėsi balti senų kautynių randai. Jo vardas skambėjo kaip nuosprendis – Žvėris.
Vos pamatęs artėjantį šunį, Žvėris užversdavo akis į dangų ir mintyse siųsdavo klausimą kačių angelui: „Už ką man ši kančia?“. Jis bandė sprukti, bet šuo, kliūdamas už savo paties ausų, visad pasivydavo. Tada Žvėris įnirtingai mosuodavo letenomis, paleisdamas aštrius nagus, bet šunelis stebuklingai prasmukdavo tiesiai po jomis ir visu kūnu griūdavo ant katino, versdamas jį ant nugaros. Paskui sekdavo laižymo ir inkštimo iš susižavėjimo simfonija. Kiemo katės, besislapstančios už vamzdžių ir besilaižančios savo pačių randus, gautus nuo Žvėries nagų, stebėjo tai išsižiojusios.
Problema prasidėjo vėliau. Į kiemą atsikraustė nauji gyventojai, o su jais – šviesus dobermanas. Šis šuo, raumeningas ir įsitempęs, buvo įpratęs rodyti, kas čia šeimininkas. Pirmą dieną jis išvaikė varnas, išgąsdino kates ir nusprendė, jog liko tik vienas nebaigtas reikalas. Jis pamatė rusvą katiną, ramiai tupintį ant bortelio valant leteną. Dobermanas nuleido galvą, išsižiojo, apsiputojęs seilėmis, ir puolė. Jo šeimininkas net pritariamai švilptelėjo.
Tačiau likus metrui iki katino, šuo sutiko jo žvilgsnį. Žvėries akyse nebuvo nei baimės, nei pykčio. Ten buvo tik šalta, juoda tuštuma. Tokia gili ir neišvengiama, lyg jis žiūrėtų tiesiai į sutemų bedugnę. Katinas lėtai apsilaižė, nukreipdamas žvilgsnį į dobermano gerklę. Šuo staiga sustojo. Jo pėdos tapo šlapios. Nesuvokdamas, kas darosi, jis sukūkčiojo ir, pasibjaurėtinai inkšdamas, nubėgo šalin, palikdamas didžiulę balą. Nuo tos dienos jis apeidavo Žvėrį dideliu lanku.
Kitą rytą, kol močiutė Ona barstė trupinius varnoms, iš po dėžės vėl išniro ausytas šunelis. Jis rado plutą ir ėmė ją laižyti. Dobermanas, dar neatvėsęs po vakarykštės gėdos, pastebėjo jį. Žemas, gilus urzgimas nuvilnijo kiemu. Šuo pritūpė, raumenys įsitempė. Jis jau įsivaizdavo, kaip šis mažas padaras traškės jo nasruose. Jis metėsi.
Bet tą akimirką rusva žaibo strėlė, vardu Žvėris, kirto jam kelią. Katinas nepuolė, nešnypštė. Jis tiesiog sustojo centimetre nuo dobermano snukio ir pakėlė galvą. Jo akyse nebeliko tuštumos. Dabar ten liepsnojo pirmykštis, slegiantis įniršis. Toks tirštas, kad atrodė, jog oras aplink katino galvą ima vibruoti. Žvėris pravėrė nasrus ir parodė iltis. Žvilgsnis buvo toks tiesus ir baisus, kad dobermanas pajuto, jog kažkas šilta bėga jo kojomis. Jis susmuko ant užpakalinių kojų ir, stumdamasis priekinėmis, inkšdamas nuslinko atgal, po laiptine.
Po sekundės rusvas katinas jau rėžėsi į varnų pulką, partrenkė ausytąjį šunelį ant žemės, bakstelėjo jam letena į pilvą ir nubėgo. Šuo, pašokęs ant kojų, džiugiai sulojo ir nuskubėjo iš paskos. Ir vėl prasidėjo ta pati scena – šlapias šuns liežuvis per katino snukį, o Žvėris, tapšnodamas letenomis per orą ir keldamas akis į dangų, klausinėjo likimo, už ką jam tai.
Po trijų dienų prie kiemo vartų sustojo sena raudona „Audi 80“. Iš jos išlipo jauna mergina, apsirengusi dažais aplaistyta drobine striuke – matyt, studentė iš Dailės akademijos. Ji atrodė išsekusi, paraudusiomis akimis. „Rudis!“ – pašaukė ji drebančiu balsu.
Ausytasis šuo, ropinėdamas iš po savo dėžės, sustingo. Paskui, lyg perkūno trenktas, pakilo ir, klykdamas bei kliūdamas už ausų, puolė prie merginos. Ji puolė ant kelių tiesiai ant šlapio asfalto, prisispaudė jį prie krūtinės ir pravirko, juokdamasi. „Radau, mažyti, radau…“ – kartojo ji, bučiuodama jo purviną kailį.
Žvėris stebėjo tai nuo savo bortelio. Jis net nesujudėjo. Tik uodegos galiukas truputį trūktelėjo. Jis žiūrėjo į tą džiaugsmą ir jautė, kaip jo viduje kažkas iš lėto užsidaro.
Mergina paėmė šunį ant rankų ir pasuko link mašinos. Tačiau ties vartais Rudis staiga pradėjo spurdėti, muistytis tol, kol išslydo jai iš rankų ir nukrito ant žemės. Jis nubėgo atgal į kiemą. Mergina nuskubėjo paskui.
Kiemo gilumoje ji pamatė, kaip jos šuo verčia ant nugaros milžinišką, rando perréžtu snukiu katiną ir entuziastingai jį aplaižo. Katino akys buvo užsimerkusios, o letenomis jis silpnai stumdė šunį.
„Tu čia susiradai draugą?“ – nustebusi sušnibždėjo mergina, stabtelėdama per saugų atstumą. Žvėris atsimerkė ir pažvelgė į ją. Jo žvilgsnyje šmėstelėjo senas, pažįstamas įtarumas.
Mergina atsitūpė. Ji matė jo randus, suplyšusias ausis, pavargusias, bet vis dar aštrias akis. „Eime su mumis, – tyliai pasakė ji, žiūrėdama tiesiai į katiną. – Jums bus šilta. Turėsite namus. Abu.“
Žvėris norėjo išdidžiai nusišnypšti, apsisukti ir nueiti. Būtent tą jis ir turėjo padaryti. Tačiau nutiko keistas dalykas. Kažkur giliai, po tais visais randais ir kietumo šarvais, pajudėjo seniai užmirštas jausmas. Prisiminimas iš vaikystės, kai buvo šilta, o kažkieno ranka glostė jo pilvą. Jis užspringo tuo prisiminimu.
Vietoj to, kad pasišalintų, jis pakilo. Lėtai, lyg kiekvienas žingsnis kainuotų milžiniškas pastangas, priėjo prie merginos ir prisiglaudė prie jos blauzdos suplėšyta ausimi. Jis nemokėjo murkti, tik kažkokį keistą, girgždantį garsą skleidė. Mergina atsargiai ištiesė ranką ir uždėjo delną ant jo galvos, tiesiai ant didžiausio rando. Jis nesujudėjo.
Ji paėmė Rudį ant rankų, o Žvėris nusekė iš paskos, aukštai iškėlęs uodegą. Prie mašinos ji atidarė galines dureles. Pirmiausia ant sėdynės užšoko Rudis, paskui, po akimirkos dvejonės, į salono prieblandą įsliuogė ir Žvėris.
Ir jie nuvažiavo. Pro Užupio kiemus, pro barškančias varnas, link namų, kur dar niekad nebuvo.
Ant galinės sėdynės vyko visiška gėda. Rudis, nesitverdamas džiaugsmu, kad jo draugas važiuoja kartu, vėl vertė jį ant nugaros, inkštė ir laižė. Žvėris spardėsi letenomis, taikydamas į orą, ir žvelgė pro langą. Danguje plaukė sunkūs pilki debesys, bet tarp jų prasimušė siauras, auksinis saulės spindulys. Katinas trumpam prisimerkė.
Mergina pažvelgė į galinio vaizdo veidrodėlį. Ji matė tik du porą – vieną didelį, rusvą, kitą mažą, nerimstantį. Jos veide atsirado šypsena. Ji rado ne vieną, o du. Vadinasi, ir laimės namuose bus dvigubai daugiau.
O Užupyje, ant drėgno asfalto, liko tik sulūžusi medinė dėžė ir keletas baltų varnos plunksnų, kurias gainiojo šaltas rudens vėjas.
