Aštraus čili kvapas dar laikėsi virtuvėje, kai laukujės durys trinktelėjo taip, jog subarškėjo spintelėje stovintys puodeliai. Tomas nusviedė striukę tiesiai ant batų spintelės ir, net nenusiavęs gatvės batų, įžengė į ką tik išplautą svetainės grindinį.
— Tylos karalystė, — burbtelėjo jis, pastebėjęs ant sofos sėdinčią Aušrą. — Kol aš ten sprandą lenkiau, tu čia, žiūriu, visą dieną į lubas spjaudei. Kas šiandien su vakariene?
Aušra lėtai padėjo telefoną ant staliuko. Ji ką tik buvo užmigdžiusi Gustą, kuriam dygo krūminiai dantys. Mažylis verkė beveik be perstojo, ir tik prieš dešimt minučių ji pagaliau išsliūkino iš kambario ant pirštų galiukų.
— Vištienos troškinys, — atsakė ji tyliai. — Bet palauk truputį, aš tik…
— Vištienos troškinys? — Tomas demonstratyviai kilstelėjo dangtį nuo puodo ir nusijuokė. — Atšalęs. Neskanus. Ir ryžių nė kvapo. Tu čia visą dieną sėdi, Aušra, bet net normalios vakarienės negali paruošti. Aš dirbu nuo aštuonių ryto, o tu ką? Su vienu vaiku negali susitvarkyti?
— Tomas, prašau, tyliau, — perspėjo ji, žvilgtelėdama į koridoriaus pusę. — Gustas ką tik užmigo. Jam labai skauda dantis, aš visą dieną nešiojau jį ant rankų. Jis niekaip nenuramo.
— Ant rankų! — sušnypštė Tomas. — Visos moterys susitvarko, viena tu čia perdirbusi. Aš pavargau tempti šitą šeimą, kol tu atsipalaiduoji. Žinai, kiek šiandien kainuoja paskola už automobilį? Tu bent centą į namus paskutinius mėnesius parnešei?
— Tomas, aš gaunu vaiko priežiūros išmoką. Ir taip, jos užtenka maistui, su sauskelnėm ir drabužiais vaikui.
— O, neverk man čia dėl tų centų! — jis nervingai timptelėjo rankovę. — Už juos net normalių sauskelnių nenupirksi. Tu dabar esi visiškai nereikalingas žmogus šioje šeimoje. Išlaikytinė. Tau sunku bent vakarienę iki man grįžtant pašildyti, kol aš alinausi?
Aušra stipriau suspaudė pirštus. Dar prieš metus, kai jie planavo šį vaiką, Tomas buvo kitas. Jis pats prašė sūnaus, žadėjo aukso kalnus, sakė, kad viskas bus gerai. O dabar, praėjus aštuoniems mėnesiams po gimdymo, ji tapo kliūtimi. Nereikalingu baldu jo paties bute.
— Tu tikrai taip manai? — paklausė ji, stengdamasi, kad balsas nedrebėtų. — Juk tu pats šito prašei. Mes kartu planavome. Tu žadėjai padėti. Kas pasikeitė?
— Pasikeitė tai, kad aš pavargau. Tiesiog pavargau, — atrėžė Tomas, žvelgdamas jai tiesiai į akis. — Su tavim kalbėtis nėra prasmės. Vos žodį pasakau — tuoj ašaros.
Jis nusisuko ir nuėjo į miegamąjį, palikdamas ją vieną svetainėje. Aušra atsistojo, nuėjo prie lango ir pravėrė jį. Šaltas balandžio vakaro oras įsiveržė į kambarį. Jai reikėjo bent kelių sekundžių ramybės.
Po pusvalandžio pasigirdo skambutis į duris. Atėjo anyta Danutė ir marti Eglė, laikydamos rankose spalvingus maišelius su žaislais.
— Aušrele, žvirbliuk, kaip laikaisi? — Danutė nuoširdžiai apkabino marčią, įeidama į koridorių. — O kur mūsų mažasis vyras? Miega?
— Ką tik užmigdžiau, — šyptelėjo Aušra. — Praeikit į svetainę, tuoj užkaisiu arbatos.
— O, kaip gerai, — sušurmuliavo Eglė. — Mes jam nupirkom tokį interaktyvų kubą, šviečia visom spalvom, išprotės iš džiaugsmo!
Visi susirinko aplink staliuką svetainėje. Aušra atnešė padėklą su puodeliais ir sausainiais, atsargiai pastatė jį ant stiklinio paviršiaus ir atsisėdo į gilią fotelį. Tomas išbrido iš miegamojo, vis dar raukydamasis, ir demonstratyviai atsisėdo atokiau, kėdėje prie televizoriaus.
— Aušrele, kodėl tu tokia išblyškusi? — susirūpinusi paklausė anyta, įdėmiai žvelgdama į marčios veidą. — Pavargusi? Tomai, ar tu nors kiek padedi žmonai?
— Nuo ko ji pavargo, mama? — burbtelėjo Tomas. — Aš tai pavargau! Grįžti po darbų, o čia veide amžina rūgštis. Ir normaliai nepasikalbėsi, iškart nepatenkinta mina.
— Tomai, ką tu čia kalbi? — suraukė antakius Eglė. — Aušra su kūdikiu viena visą dieną. Tai milžiniškas darbas!
— Baik, Egle, — numojo ranka Tomas. — Ką ten veikti su vienu vaiku? Sėdi namie šilumoj, buitinė technika viską pati padaro. Skalbyklė skalbia, indaplovė plauna. Aš štai dirbu tikrą darbą, pinigus nešu. O mano žmona tik moka leisti ir skųstis.
Aušra giliai atsiduso. Ji tvirtai sudėjo rankas ant kelių ir tiesiai pažvelgė į anytą.
— Danute, Egle, aš labai džiaugiuosi, kad šiandien atėjot, — prabilo ji stebėtinai ramiu balsu. — Todėl, kad turiu padaryti svarbų pareiškimą. Mes su Tomu skiriamės.
Danutė sustingo su puodeliu rankoje. Eglė iš nuostabos pravėrė burną. Tomas užspringo sausainiu ir pradėjo kosėti.
— Kokios dar kvailystės? — pirmas atsitokėjo Tomas, nervingai nusikvatojęs. — Aušra, tu gal nuo tų bemiegių naktų visai iš proto išsikraustei? Kokios dar skyrybos?
— Aš visiškai rimtai, — atsakė Aušra. — Skyrybos įvyks, kai tik Gustui sueis metai. Anksčiau mūsų greitai neišskirs, be to, turiu pasiruošti dokumentus. Bet sprendimas galutinis. Tu turi maždaug tris mėnesius susirasti naują gyvenamąją vietą.
— Aušrele, mieloji, kaip tai? — Danutė bejėgiškai suplojo rankomis. — Jūs juk tokia puiki pora! Jūs taip norėjot šito kūdikio! Tomas tave taip mylėjo… Kas atsitiko?
— Paklauskit savo sūnaus, Danute, — tyliai pasakė Aušra. — Paklauskit, kaip jis su manim elgiasi nuo pat tos dienos, kai grįžom iš gimdymo namų.
— Normaliai aš elgiuosi! — sušuko Tomas. — Ko tu čia scenas keli prie mamos ir sesers? Visai gėdos nebeturi? Nešluosi šiukšles iš trobos!
— Štai, matot, — Aušra mostelėjo ranka į vyrą. — Tai jo įprastas tonas. Egle, Danute, ar žinot, kokiais žodžiais jūsų sūnus mane vadina pastaruosius aštuonis mėnesius?
— Kokiais? — tyliai paklausė Eglė, išsigandusi žvilgčiodama tai į brolį, tai į Aušrą.
— Jis man reguliariai sako, kad aš esu nereikalingas žmogus šeimoje, — ramiai, bet tvirtai vardijo Aušra. — Kad aš esu išlaikytinė, veltėdė, parazitė. Ir tai švelniausi žodžiai. Jis nuolat priekaištauja man dėl duonos kąsnio. Sako, kad jis mane maitina, rengia ir išlaiko, o aš sėdžiu jam ant sprando ir nieko neveikiu.
— Tomai, ar tai tiesa? — Danutės balsas pasidarė griežtas, ji pasisuko į sūnų.
— Mama, ji viską perdeda! — šūktelėjo Tomas, pašokdamas nuo kėdės. — Na, pasakiau porą kartų iš susierzinimo, kai buvau pavargęs! Ji tikrai nieko nespėja namuose! Grįžtu — vakarienė neatšildyta, drabužiai nesudėlioti! Aš turiu tai kęsti? Aš pinigus uždirbu!
— Tu ateini į butą, kuris priklauso man, Tomai, — tvirtai pertraukė jį Aušra. — Tu važinėji automobiliu, kurį aš nusipirkau už savo asmenines santaupas dar prieš mūsų vestuves. Ir tu drįsti sakyti, kad tu mane išlaikai? Mano vaiko priežiūros išmokų ir asmeninių santaupų pilnai pakanka, kad užtikrinčiau save. Tavo indėlis į mūsų biudžetą dažniausiai nueina tik tavo reikmėms. Bet tu išpūtei iš to tragediją, kad galėtum mane žeminti ir savęs įsitvirtinti.
— Aušra, bet juk vyras turi jaustis šeimos galva… — nedrąsiai pradėjo Danutė.
— Aštuonis mėnesius aš kentėjau šitą košmarą. Verkiau naktimis, kol jis ramiai miegojo atskirame kambaryje, nes jam, matot, reikia išsimiegoti prieš jo „didingą“ darbą. Aš maniau, kad einu iš proto nuo šios neteisybės. Kai mano draugė pasakojo tą patį apie savo vyrą, aš stebėjausi ir džiaugiausi, koks mano Tomas nuostabus. O pasirodo, jis lygiai toks pats egoistas. Jam užtenka įžūlumo priekaištauti man duonos kąsniu mano pačios namuose.
— Tomai… ar tu visai iš galvos išsikraustei? — apstulbo Eglė. — Ar tu bent suvoki, ką darai? Tai jos butas! Kur tu eisi, jei ji tave išmes? Pas mamą į dviejų kambarių butą ant pravalo?
— Tegul išmeta! — piktai suriko Tomas. — Tik pamanykit, karalienė atsirado! Kam tu reikalinga būsi su vaiku ant rankų? Kas į tave pažiūrės?
— Tomai, tučtuojau užsičiaupk! — griežtai sudraudė Danutė. — Kaip tau ne gėda! Kaip liežuvis apsiverčia taip kalbėti savo vaiko motinai? Aušra, vaikeli, atleisk jam, jis kvailystę išrėžė… Jis tiesiog pavargo, atsakomybė užgriuvo, tai ir stogas nuvažiavo…
— Ne, Danute, — papurtė galvą Aušra, tramdydama ašaras. — Atsakomybė užgriuvo mane. O jūsų sūnus tiesiog parodė savo tikrą veidą, kai tik suprato, kad aš laikinai pažeidžiama. Jis nutarė, kad dabar gali nebaudžiamas šluostytis kojas į mane, nes man nėra kur dingti. Bet jis apsiriko. Aš neprapulsiu. Turiu viską normaliam gyvenimui, o kęsti pažeminimus dėl abejotino ištekėjusios moters statuso aš neketinu!
— Aušra, na, pakalbėkim ramiai, be pašalinių, — Tomas staiga pakeitė toną, pastebėjęs, kad mama ir sesuo yra visiškai žmonos pusėje. — Kam taip drastiškai? Skyrybos… Galim juk viską aptarti, ištaisyti. Aš perlenkiau lazdą, sutinku. Buvau neteisus.
— Ne, Tomai. Tu ne perlenkei. Tu tai sakei sistemiškai, metodiškai, diena iš dienos. Tu norėjai, kad jausčiausi esanti visiška niekis. Ir tau beveik pavyko. Bet šiandien tam atėjo galas. Turi tris mėnesius. Gali pradėti rinktis daiktus.
— Tu neturi teisės manęs vyti! — jis vėl pratrūko. — Aš savo sūnaus tėvas!
— Butas mano, Tomai. Ir aš turiu pilną teisę neįsileisti žmogaus, kuris mane moraliai žlugdo. Tėvu tu liksi, alimentus mokėsi pagal įstatymą, matytis su Gustu tau nedrausiu. Bet gyventi po vienu stogu su tavim aš daugiau neliksiu nė dienos.
— Mama, na, nors tu jai pasakyk! — Tomas su viltimi atsisuko į Danutę. — Ji juk griauna šeimą dėl niekų! Eilinė buitinė scenelė!
— Dėl niekų? — Danutė sunkiai atsiduso. — Ne, sūneli. Šeimą sugriovei tu pats. Savo kvailumu, egoizmu ir ilgu liežuviu. Aš tavęs taip neauklėjau. Tavo tėvas velionis niekad sau neleido duonos kąsniu man priekaištauti, net sunkiausiais metais. Man gėda dėl tavęs, sūnau. Labai gėda!
— Egle, nors tu jai pasakyk… — Tomas nukreipė maldaujantį žvilgsnį į seserį.
— O ką aš turėčiau pasakyti? — gūžtelėjo pečiais Eglė. — Aušra visiškai teisi. Jei man vyras taip pareikštų, aš jį pirmą dieną su visais daiktais už durų pastačiau. Tu tiesiog aptingai, broliuk. Atėjai ant visko gatavo, gyveni svetimam bute ir dar drįsti sąlygas statyti, šeimininkę žeminti. Teisingai tave Aušra veja. Gal išsinuomavęs atskirą butą smegenis į vietą sustatysi, kai turėsi už kiekvieną centą atsiskaityti.
— Ak, štai kaip… — sušvokštė Tomas, piktai dėbtelėjęs į visus. — Na, ir puiku! Likit čia visos tokios teisingos! Pažiūrėsim, kaip tu, Aušrele, uždainuosi po poros mėnesių, kai tavo sūnelis naktimis rėks, o padėti nebus kam. Atbėgsi dar prašyti, kad grįžčiau!
— Padėti? — Aušra liūdnai šyptelėjo. — Tomai, tu per aštuonis mėnesius nė karto nepakeitei sūnui sauskelnių, neišmaudei jo ir neišėjai su juo pasivaikščioti vienas bent pusvalandžiui. Apie kokią pagalbą tu kalbi? Tavo nebuvimo buitine prasme aš net nepastebėsiu. Priešingai, namuose pagaliau bus tylu ir ramu, be tavo amžinų priekaištų.
Tomas staigiai apsisuko, išbėgo į koridorių ir truktelėjęs striukę nuo kabyklos trenkė durimis.
Danutė lėtai atsistojo ir priėjo prie Aušros. Ji atsisėdo ant fotelio porankio ir atsargiai apkabino marčią per pečius.
— Aušrele, atleisk mums, jei galėsi… — tyliai ištarė moteris, ir jos akyse sublizgo ašaros. — Atleisk, kad tokį sūnų užauginau ir laiku neįžvelgiau, kokį skausmą jis tau kelia. Mes su Egle visad tau padėsim, tu tik pasakyk. Su Gustuku pabūti, pavežti, palaikyti — mes šalia. Tu mums tikra ir anūkas mūsų mylimiausias. Mes tavęs nepaliksim.
— Ačiū jums labai, — Aušra pagaliau leido sau apsiverkti. — Ačiū, kad patikėjot manim.
— Mes viską suprantam, Aušra, — Eglė priėjo ir stipriai apkabino ją. — Tu labai stipri. Viską teisingai padarei. O tas kvailys dabar pats tegul savo gyvenimą kuriasi.
Vėliau tą vakarą Aušra ilgai sėdėjo tamsiame kambaryje prie sūnelio lovelės. Ji klausėsi tolygaus kūdikio alsavimo ir jautė keistą palengvėjimą. Troškinys taip ir liko nesuvalgytas.
Po trijų mėnesių dokumentai buvo pasirašyti ramiai, be nereikalingų teismų dramų. Tomas grįžo gyventi pas mamą į seną miegamąjį su plakatais ant sienų, o Aušra netrukus rado nuotolinį dizainerės darbą. Ji ramiai derino jį su Gusto auginimu, turėdama tvirtą anytos ir mošos užnugarį.
O tą paskutinį vakarą prieš oficialų išsiskyrimą, kai Tomas paskutinį kartą rinko dėžes koridoriuje, Aušra pastebėjo ant kilimo purvinus jo batų atspaudus. Ji nieko nepasakė. Tiesiog tyliai išsiėmė šluostą ir ėmė valyti grindis. Pagaliau jos namuose nebeliko svetimų pėdsakų.
