Rūta vaikščiojo po ankštą medinio vasarnamio kambarį basomis ir klausėsi, kaip už sienos, Kuršių marių pusėje, linguoja aukštos pušys. Oras buvo tirštas nuo rugpjūčio karščio ir žydinčių alyvų kvapo, bet jai vis tiek šiurpo nugara. Ant kėdės atlošo kabojo balta suknelė – paprasta, lininė, ką tik atsiimta iš siuvyklos Nidoje. Prieš mėnesį jos neturėjo nė cento tokiems drabužiams, bet mama užsispyrė parduoti seną juvelyrinį auskarų rinkinukį, sakydama, kad „kuklios vestuvės – dar ne priežastis rengtis kaip varguolei“.
– Negi negali nustovėti ramiai? – virtuvėlėje subruzdo mama Regina, varčiusi šaldytuvą. Ji buvo smulkutė, bet balsą turėjo metalinį, įgytą per dvidešimt metų dirbant mokyklos direktore. – Duok, prisegsiu vualį, ir važiuosim. Dovydas jau turbūt nervinasi.
Rūta stabtelėjo prieš veidrodį, pritvirtintą prie nusilupusios spintelės. Iš atspindžio į ją žvelgė aukšta, liekna mergina trumpai kirptais juodais plaukais. Akys, paprastai šviesiai pilkos, dabar atrodė patamsėjusios, nerimastingos. Ji pažinojo tą jausmą – dar vaikystėje, kai tėvas žiemos naktį išplaukdavo į jūrą su žvejų brigada, ji lygiai taip pat spoksodavo pro langą, laukdama šviesų horizonte.
– Mama, o jeigu štormas? Sinoptikai žadėjo, kad iki vidurnakčio vėjas sustiprės iki dvidešimties metrų per sekundę.
– Mums koks skirtumas? „Kopų vėtrungė“ stovi ant kalno, nenuplauš. O tavo Dovydas – kapitonas, jam bangos nebaisios.
Rūta nusišypsojo, bet viduje vis tiek kirbėjo. Dovydas Vaitkus iš tiesų buvo jūrininkas – trejus metus vaikščiojo vyresniuoju mechaniku į Klaipėdos uoste švartuojamą tralerį „Šiaurys“. Susipažino jiedu juokingai – pernai žiemą, kai Rūta, dirbdama Jūrų muziejaus archyvare, tvarkė senų navigacinių žemėlapių kolekciją. Dovydas atėjo prašyti istorinės medžiagos diplominiam darbui, o išėjo su jos telefono numeriu. Po savaitės jie jau gėrė arbatą ant molo, stebėdami žiemojančius kormoranus, o po mėnesio jis parsivežė ją į tėviškę – sodybą prie pat Ventės rago, kur gyveno jo dėdė Liudas.
Dėdė buvo buvęs švyturio prižiūrėtojas, kol prieš keliolika metų švyturį uždarė kaip nebereikalingą. Dabar jis gyveno vienas mediniame namelyje prie pat apleisto raudonų plytų bokšto, dienas leisdamas taisydamas senus žvejybinius tinklus ir skaitydamas knygas apie tolimąsias salas. Iš pradžių Rūtai jis atrodė šiurkštokas ir tylus, bet kartą, išgėręs naminės midaus, pradėjo pasakoti apie laivus, sudužusius prieš šimtą metų, ir tada ji pamačiusi jo akyse kažką gilaus, tragiško, tarsi jis pats būtų vienos iš tų katastrofų dalyvis.
– Dėdė Liudas šiandien atvažiuos? – paklausė Rūta, kol mama smeigtukais tvirtino vualį prie plaukų.
– Pažadėjo. Dovydo tėvas, atrodo, pats važiuos jo paimti. Sakė, senis ilgai spyriojosi, bet paskui sutiko.
Rūta linktelėjo. Ji jautė, kad dėdės ir Dovydo santykiai keisti – per daug tylūs, per daug atsargūs, lyg tarp jų būtų neišsakyta paslaptis.
Kol mama baigė savo darbą, kieme subildėjo automobilis – atvažiavo Dovydo pusbrolis Mindaugas su žmona, pasiruošę vežti jas į restoraną.
Vestuvės vyko sodyboje-restorane „Kopų vėtrungė“, įsikūrusioje ant stataus kopos krašto, nuo kurio atsiverdavo plati marių panorama. Medinė terasa buvo apkaišyta levandų puokštėmis ir šviečiančiomis girliandomis, stalai nukrauti šaltais patiekalais, o viduryje stovėjo aukštas tortas su marcipaniniais laiveliais. Svečių susirinko nedaug – gal keturiasdešimt, daugiausia giminės ir artimiausi draugai. Rūtos mamos sesuo Laima jau spėjo išgerti du taures šampano ir dabar garsiai dalijosi prisiminimais apie savo pačios vestuves prieš trisdešimt metų. Dovydo tėvai – Dalia ir Algis – sėdėjo prie atskiro stalelio su Liudu. Senis atrodė sutrikęs, nuolat krapštė pypkę, nors jos ir neuždegė, ir žvelgė ne į jaunuosius, o kažkur pro langą, į tamsėjantį horizontą.
Dovydas sėdėjo šalia Rūtos, retkarčiais suspausdamas jai ranką po stalu. Aukštas, plačiapetis, su pora randų ant smakro – prisiminimai iš audros prieš penkerius metus. Šviesūs plaukai buvo tvarkingai sušukuoti, bet kaklaraištis jau buvo atlaisvintas.
– Tvanku šiandien, – sumurmėjo jis Rūtai į ausį. – Oras sotus, lyg prieš perkūniją. Ir dėdė kažkoks ne savas… Visą dieną žodžio neištarė.
Rūta žvilgtelėjo į Liudą. Senis iš tiesų atrodė prastai: veidas papilkėjęs, rankos dreba. Jis beveik nevalgė, tik kartkartėmis išgerdavo gurkšnį vandens.
– Gal pakviesk jį pašokti? – pasiūlė Rūta. – Atlyžtų.
– Vėliau. Kol kas reikia svečių neužmiršti.
Kaip tik tuo metu pakilo Dovydo geriausias draugas Artūras, laivo šturmanas, ir, stumtelėjęs akinius ant kaktos, pradėjo ilgą painų tostą apie septynias pėdas po kiliu ir sąžiningą vėją. Paskui žodį paėmė Rūtos tėvas, paskui – kolegos iš uosto administracijos. Muzikantas su akordeonu užgrojo „Dar jaunystėj mylėjau…“, ir svečiai patraukė į šokių aikštelę. Rūta su Dovydu taip pat sukosi centre, apsupti plojimų ir juoko.
Tą akimirką ji ir pastebėjo, kad dėdės Liudo prie stalo nebėra.
– Dovydai, tavo dėdė išėjo, – timptelėjo ji jaunikį už rankovės.
Dovydas stabtelėjo, apsidairė, bet tą pačią sekundę prie jo prišoko kažkokia tolima pusseserė ir nusitempė bendrai nuotraukai.
O paskui užgeso šviesa.
Tai atsitiko staiga – girliandos terasoje užgeso, muzika nutrūko vidury natos, ir visa salė paniro į tirštą tamsą. Kažkas aikstelėjo, kažkas nervingai nusijuokė, subarškėjo iš rankų iškritęs stiklas.
– Ramiai, mieli svečiai, ramiai! – subruzdo administratorius. – Turbūt kamščiai išmušė, tuoj sutvarkysim!
Tamsoje Rūta pajuto, kaip Dovydas paleidžia jos ranką.
– Aš tuoj, – sušnabždėjo jis. – Nėra kuo kvėpuoti, išeisiu porai minučių.
– Eime kartu.
– Ne, tu pabūk čia, nuramink svečius. Aš greit.
Ji nespėjo jo sulaikyti. Blykstelėjo kažkieno žiebtuvėlis, paskui kitas, kažkas rado žvakių, ir netvirtoje šviesoje Rūta išvydo tik plačią Dovydo nugarą, nykstančią už durų, vedančių į automobilių stovėjimo aikštelę.
Šviesą davė po dešimties minučių, bet Dovydas negrįžo.
Iš pradžių Rūta nesijaudino. Atsisėdo prie stalo, išgėrė gurkšnį mineralinio vandens, pataisė vualį. Mama Regina jau nerimastingai dairėsi, bet dar nieko nesakė. Praėjo dvidešimt minučių. Salėje darėsi tvanku. Svečiai vėl suūžė, Artūras užvedė naują dainą.
Praėjo pusvalandis.
– Rūtele, kur Dovydas? – tyliai paklausė Regina, atsisėsdama šalia. Jos balse jau skambėjo tas pats metalinis griežtumas, kuriuo ji paprastai tardydavo mokinius.
– Išėjo, – trumpai atsakė Rūta, mindama staltiesės kraštą pirštais. – Tuoj grįš.
Praėjo keturiasdešimt minučių. Svečiai pradėjo šnibždėtis. Dovydo mama Dalia, kurios šypsena prilipo prie veido kaip kaukė, priėjo prie sūnaus draugo Artūro ir kažko tyliai paklausė. Tas tik gūžtelėjo pečiais.
Rūta atsistojo. Balta suknelė, dar prieš valandą atrodžiusi laimės simboliu, dabar varžė judesius, klijavo prie kūno. Ji priėjo prie Artūro.
– Artūrai, tu Dovydo nematei? Išėjo ir dingo.
Artūras nusibraukė prakaitą nuo kaktos, apsižvalgė po salę.
– Gal į paplūdimį nuėjo? Tvanku juk. Išsimaudyti?
– Su kostiumu? – Rūtos balsas virptelėjo. – Su kaklaraiščiu?
Artūras sutrikęs sumirksėjo ir nuskubėjo prie išėjimo. Grįžo po penkių minučių, vienas, ir jo veidas išreiškė visišką sumišimą.
– Nėra ten nieko. Paplūdimys tuščias, tik pora vėlyvų žvejų valtis traukia.
Nuo tos minutės ore tvyranti įtampa virto panika.
Terasa ištuštėjo. Svečiai, pasiskirstę grupėmis, šukavo apylinkes su žibintuvėliais ir mobiliaisiais telefonais. Dovydo mama tyliai verkė, sėdėdama ant suoliuko prie virtuvės, tėvas Algis griežtai tardė administratorių. Rūtos tėtis skambino pažįstamam policininkui.
Rūta sėdėjo, išsitiesusi kaip styga, ir žvelgė į vieną tašką. Neverkė. Mintys šokinėjo, painiojosi, užkliūdamos už vieno paprasto žodžio: „Kodėl?“. Jis negalėjo pabėgti. Tai buvo neįmanoma. Dovydas ne iš tų, kurie bėga nuo atsakomybės. Jis mylėjo ją – tai ji žinojo taip pat tvirtai, kaip tai, kad vanduo šlapias. Vadinasi, kažkas atsitiko.
Po dvidešimties minučių atvyko rajono inspektorius Petras Jankauskas – sunkus penkiasdešimtmetis vyras iš Prancūzų kaimyninio kaimo, senas Rūtos tėvo pažįstamas. Jis nusiėmė kepurę, nusišluostė kaktą nosine ir atsiduso.
– Taip, – pradėjo jis ramiu balsu. – Be panikos. Kas paskutinis matė Dovydą Algirdą?
Parodymai buvo painūs. Padavėja prisiekė mačiusi, kaip aukštas vyras šviesiais marškiniais nulipo nuo terasos į aikštelę, kai užgeso šviesa. Artūras prisiminė, kad Dovydas prieš pat dingimą kelis kartus žvilgtelėjo į telefoną ir susiraukė. O dėdė Liudas… jo išvis niekas nematė jau mažiausiai valandą. Tik kai pradėjo skaičiuoti svečius, paaiškėjo, kad senis dingo kartu su jaunikiu.
– Dėdė? – perklausė inspektorius. – Kur jis gyvena?
– Prie švyturio, – tyliai atsakė Rūta. – Prie Ventės rago. Ten jo namelis.
– Gal Dovydas pas jį nuėjo?
– Naktį? Per vestuves? – aimanavo Dalia. – Ką jie ten veiks?
Jankauskas akimirką pamąstė, pasitrynė smakrą.
– Gerai. Darykim taip: suskirstom į tris grupes. Viena eina link molo, kita – link aikštelės ir kelio į Klaipėdą. Trečia važiuoja prie švyturio. Visi laikomės ryšio.
Rūta puolė prie tėčio automobilio – seno Toyota Avensis universalo. Mama Regina ir Artūras nuskubėjo iš paskos.
– Aš su tavim, – pareiškė mama, lipdama ant galinės sėdynės. – Vienos nepaleisiu.
Vualis kliuvo už rankenos, ir Rūta nutraukė jį nuo galvos, sviesdama ant sėdynės. Baltas audinys susiglamžė, tapo panašus į skudurą. Ji pati sėdo prie vairo, pasuko raktelį – variklis sukosėjo, bet užsivedė. Automobilis, šokinėdamas ant žvyrkelio duobių, nulėkė link rago.
Kelias į Ventės ragą buvo siauras, vingiuotas tarp pušų ir šaltalankių krūmynų. Žibintų šviesoje šmėžavo sidabriniai nuo mėnulio medžių kamienai. Salone visi tylėjo. Mama kartkartėmis spausdavo rankas prie krūtinės, šnibždėdama maldą. Artūras, sėdintis priekyje keleivio vietoje, laikė rankose žibintuvėlį.
– Rūta, tu tikra, kad jis ten? – tyliai paklausė jis.
– Jis visada ten eina, kai jam blogai, – atsakė ji, nenuleisdama akių nuo kelio. – Visada. Tai jo… jo prieglobstis. Jis sakė, kad švyturys jį supranta.
Artūras nieko neatsakė. Jam, šturmanui iki kaulų smegenų, buvo sunku įsivaizduoti, kaip galima kalbėtis su švyturiu, bet jis tikėjo draugui.
Automobilis išniro į atvirą erdvę. Priekyje, tamsaus dangaus fone, dunksojo bokštas. Jis buvo tamsus, be nė vieno žiburio, ir priminė milžinišką suakmenėjusį jūros pabaisą. Vėjas čia pūtė smarkiau, kaukdamas uolų plyšiuose.
– Namelis už uolos, – pasakė Rūta, stabdydama prie vartų.
Vartai buvo atviri.
– Dėdė neužrakina, kai namie.
Ji iššoko pirmoji. Vėjas akimirksniu sutaršė plaukus, sviedė į veidą smėlio kruopeles. Rūta pabėgo prie namelio – žemo medinio pastato su dviem langais ir skardiniu kaminu. Durys buvo praviros.
– Dėde Liudai! – sušuko ji, įbėgdama vidun.
Kambaryje degė žibalinė lempa. Ant stalo stovėjo nebaigtas gerti arbatos puodelis, gulėjo atversta knyga. Bet senio nebuvo. Užtat ant lovos, sumestas, mėtėsi Dovydo švarkas – tas pats, su kuriuo jis atvažiavo į restoraną.
Mama aiktelėjo, griebdamasi už staktos.
– Jis čia buvo! – iškvėpė Rūta, čiupdama švarką. – Mama, jis čia buvo, supranti? O dabar nėra!
Artūras jau apibėgo namelį aplinkui, šviesdamas žibintuvėliu.
– Čia dar ir pėdos! – riktelėjo jis. – Šviežios, ant smėlio. Veda nuo namelio prie švyturio. Ir dar kažkieno… du žmonės praėjo!
Rūta išpuolė laukan. Širdis daužėsi gerklėje. Švyturys dunksojo virš jų – aklina mūrinė masė su aprūdijusiomis durimis prie pagrindo. Durys buvo truputį praviros. Iš vidaus nesigirdėjo nė garso, tik vėjo švilpimas plyšiuose.
– Dovydai! – sušuko Rūta, puldama prie durų. – Dovydai, tu čia?
Tyla.
Artūras truktelėjo duris į save, ir žibintuvėlio spindulys sušoko ant spiralinių laiptų sienų, kylančių aukštyn, į nepramatomą tamsą. Kvepėjo drėgme, geležimi, paukščių išmatomis ir dar kažkuo salstelėjusiu, panašiu į užgesusios žvakės kvapą.
– Aš eisiu pirmas, – pasakė Artūras. – Jūs, moterys, čia palaukit…
– Aš su tavim, – atkirto Rūta ir, pasikėlusi suknelės kraštą, žengė vidun.
Spiraliniai laiptai buvo statūs, pakopos – išdaužytos. Po kojomis girgždėjo smėlis, vėjų atneštas čia per dešimtmečius. Kuo aukščiau jie kilo, tuo garsiau šniokštė oras tuščiuose plyšiuose. Žibintuvėlio spindulys išplėšdavo tai aprūdijusią kniedę, tai alyvuotą dėmę ant sienos.
– Jis galėjo užlipti į viršų, – sušnibždėjo Rūta, uždususi nuo įtampos ir baimės. – Prie lęšio.
– Kam? – nesuprato mama, vis dėlto įsikorusi paskui juos, laikydamasi už šaltų turėklų.
– Nežinau… Jis visada sakė, kad švyturys kažką mena. Kad jame gyvena aidas.
Jie pasiekė viršutinę platformą. Čia buvo erdviau: mūrinis kambarys su milžiniškais langais, pro kuriuos veržėsi mėnulio šviesa. Centre, po kupolu, stūksojo lęšis – sudėtinga konstrukcija iš stiklo ir žalvario, apnešta dulkėmis.
Ir prie lęšio stovėjo du žmonės.
Dovydas ir dėdė Liudas.
Senis sėdėjo ant senos dėžės, susikūprinęs, užsidengęs veidą delnais. Dovydas stovėjo šalia, uždėjęs ranką jam ant peties. Pajutęs žmones, jis atsisuko, ir Rūta išvydo jo veidą – suvargusį, išblyškusį, su tamsiais ratilais aplink akis, bet keistai ramų.
– Rūta… – iškvėpė jis. – Atėjot. Atleiskit man. Atleiskit… Negalėjau grįžti.
– Kas atsitiko? – ji žengė pirmyn, nekreipdama dėmesio į šaltį, į purvą, sutepusį suknelės kraštą, į drebančias mamos rankas. – Kodėl tu išėjai? Kodėl čia?
Dėdė Liudas pakėlė galvą. Netvirtoje žibintuvėlio šviesoje jo veidas atrodė išskaptuotas iš akmens. Akys, paprastai išblukusios, dabar degė tamsia, tragiška ugnimi.
– Jis man atleido, – užkimusiu balsu ištarė senis. – Dovydas man atleido. O aš… nežinau, ar pats sau galėsiu…
– Dėde, liaukis, – tvirtai pasakė Dovydas. – Viskas teisingai. Turėjai man pasakyti.
Mama Regina, nieko nesuprasdama, susmuko ant kažkokios senos statinės. Artūras perstatinėjo žibintuvėlį nuo vieno prie kito, laukdamas paaiškinimo.
Ir Liudas prabilo. Užkimusiai, painiai, stabčiodamas, kad atgautų kvapą. Ir kuo daugiau jis pasakojo, tuo aiškesnė darėsi istorija – keista, kartėlio kupina, bet teikianti keistą palengvėjimą.
– Prieš šešiolika metų, – pradėjo senis, – švyturys dar veikė. Aš buvau jo prižiūrėtojas. Sąžiningai tarnavau, ką ir kalbėt. Bet laikai buvo sunkūs, nepriklausomybės pradžia… Dovydo tėvai tik stojosi ant kojų. Dovydas dar paauglys buvo, į mokyklą ėjo. Ir tada pas mane atėjo žmogus. Algimantas Giedraitis. Gal girdėjot? Vertėsi tuo metu kontrabanda. Atėjo ir sako: „Liudai, užgesink švyturį trims naktims. Sumokėsiu tiek, kad sūnėną ant kojų pastatysi, į jūreivystės mokyklą išleisi.“ Iš pradžių išvijau. Du kartus. O trečią… sutikau. Pinigų visai nebuvo, Dovydas tada sunkiai sirgo, vaistai buvo reikalingi…
Tris naktis švyturys nedegė. Ir vieną iš jų ant seklumos užskriejo žvejybinė škuna. Žuvo žmonės. Keturi. Laikraščiai rašė – „tragiška nelaimė, navigacijos klaida“. O aš žinojau tiesą. Ir tylėjau. Visus šiuos metus tylėjau. Pinigų tų kruvinų nepaliečiau, nė cento neišleidau.
Jis nutilo, nuleidęs galvą. Tyla buvo skambi, tik vėjas kūkčiojo kupolo plyšiuose.
– O kaip tu sužinojai, Dovydai? – vos girdimai paklausė Rūta.
– Vestuvių išvakarėse, – atsakė Dovydas, ir jo balsas skambėjo dusliai, tarsi iš toli. – Tvarkiau senus popierius namelyje. Norėjau rasti jūros srovių žemėlapį Artūrui. Užtikau dėdės dienoraštį. Jis ten viską aprašė. Visus šiuos šešiolika metų jis gyveno su ta našta. Iš pradžių negalėjau patikėti. Norėjau ryte su juo pasikalbėti, bet jis į vestuves atėjo, lyg niekur nieko. O kai šviesa užgeso – net ne „Kopų vėtrungėj“, o visam pasauly – manyje kažkas sprogo. Pamačiau jo veidą tamsoj ir supratau, kad jis nusprendė išeiti. Išeiti į švyturį ir, ko gero, niekada nebesileisti. Negalėjau jo palikti. Nubėgau paskui.
– Norėjau čia numirti, – dusliai patvirtino senis. – Tarp šitų sienų, kurias išdaviau. Bet Dovydas atėjo. Pasakė, kad jei aš nušoksiu nuo platformos, tai pražudysiu ir jo sielą. Pasakė, kad yra tik vienas kelias – papasakoti viską. Valdžiai. Ir gauti, ką užsitarnavau.
Stojo tyla. Mama Regina tyliai verkė. Artūras, griežtas šturmanas, stovėjo sukandęs dantis. O Rūta priėjo prie savo jaunikio ir paėmė jį už rankos. Jo pirštai buvo lediniai, bet gniaužtas tvirtas.
– Grįšiu, – pasakė jis jai, žvelgdamas į akis. – Pažadu. Mes tai pereisim. Dėdė pats nori eiti į policiją. Aš jį nuvešiu. Ar palauksi?
– Užteks jau dingti, – ji nusišypsojo pro neišlietas ašaras. – Aš su tavim. Visada.
Žemyn jie leidosi visi drauge: priekyje Artūras su žibintuvėliu, paskui Liudas, palaikomas Dovydo, ir galiausiai – Regina su Rūta.
Rytuose jau brėško blyški aušros juosta, skiedžianti tamsią dangaus mėlynę pieno šviesa. Vėjas rimavosi, jūra ramėjo.
Prie švyturio papėdės jų laukė automobilis. O rago link jau dardėjo, šokinėdamas ant duobių, senas inspektoriaus Jankausko visureigis – jis gavo Artūro žinutę.
Kai visi susirinko ant aikštelės priešais namelį, rytuose dangus nusidažė rožine ir auksine spalvomis. Liudas stovėjo, tiesus kaip stiebas, nors jį krėtė smulkus drebulys.
Inspektorius tyliai išklausė senio prisipažinimo, nepertraukdamas. Paskui nusiėmė kepurę, pasitryne nosį ir sunkiai atsiduso.
– Šešiolika metų – tai terminas, Liudai. Byla sena, bet teisingumas… pats savęs neatšauks. Teks pravažiuoti į nuovadą. Geruoju.
– Suprantu, – linktelėjo senis.
Dovydas žengė pirmyn.
– Aš su juo. Ir advokatą rasim.
Netrukus atskubėję tėvai Dalia ir Algis stovėjo nuošaliai, sukrėsti. Dalia be garso verkė, spausdama prie veido nosinę. Algis žvelgė į tėvą su skausmu, bet ir su kažkuo panašiu į pagarbą – galbūt pirmą kartą atpažindamas jame gyvą žmogų, klystantį, kenčiantį.
Rūta priėjo prie anytos ir uošvio, apkabino juos abu per pečius.
– Nepaliksim jo, – tvirtai pasakė ji. – Mes dabar viena šeima.
Atgal į sodybą jie važiavo lėtai. Dovydas sėdėjo prie tėvo automobilio vairo, Rūta – šalia. Galinė sėdynė buvo tuščia: mama Regina išvažiavo su Artūru, kad duotų jiems pabūti dviese.
Jie sustojo tuščiame paplūdimyje, netoli „Kopų vėtrungės“. Restoranas jau buvo uždarytas, girliandos išjungtos, tik vienišas žibintas degė virš durų. Jie išlipo iš automobilio, nusileido prie vandens. Potvynis laižė smėlį beveik prie jų kojų.
– Įsivaizduoji, – staiga pasakė Dovydas, – mes dabar iš tikrųjų susituokę. Jokios vestuvės nebūtų mūsų suartinusios labiau nei ši naktis.
– Juokauji? – Rūta stumtelėjo jį per petį. – Aš maniau, išprotėsiu.
– Atleisk, – jis atsisuko į ją, paėmė jos veidą į delnus. – Negalėjau kitaip. Tai buvo jo riksmas. Aš tiesiog išgirdau jį pro muziką ir juoką.
– Tu jį išgelbėjai.
– Mes išgelbėjom. Visi kartu. Ir jis mane išgelbėjo – nuo neapykantos. Galėjau kaltinti jį, išsižadėti. Bet pamačiau jį ten, viršuje, prie lęšio, susikūprinusį, nelaimingą… ir supratau: jis jau nubaudė save labiau už bet kokį teismą.
Jie stovėjo apsikabinę ir žiūrėjo, kaip saulė kyla virš marių. Dažė vandenį perlamutru, žiebė žibintus pakrantės gatvelėse, auksino senos bažnyčios kryžių.
Po savaitės vestuves atšventė tame pačiame restorane. Svečių buvo mažiau, muzika grojo tyliau, bet juokas skambėjo nuoširdžiai. Liudui buvo paskirta namų arešto sąlyga, ir tyrėjas, senas inspektoriaus pažįstamas, leido jam dalyvauti šeimos šventėje. Senis sėdėjo garbės vietoje, nejaukiai timpčiodamas išeiginį švarką, ir žiūrėjo į jaunuosius. Kai Rūta su Dovydu priėjo prie jo su taurėmis, jis atsistojo, pasiremdamas lazda, ir trumpai pasakė:
– Ačiū jums. Galvojau, kad švyturys – mano kapas. O jis tapo mano prisikėlimu.
Atsakydamas Dovydas tvirtai apkabino dėdę. O vakare jie su Rūta vėl nuvažiavo prie švyturio. Užlipo į viršų, prie lęšio, ir Dovydas uždegė ten paprastą žvakę – žuvusiems atminti ir kaip ženklą, kad net tamsiausia istorija gali baigtis šviesa.
Apačioje tyliai alsavo potvynis, trindamas smėlį į smulkiausias krisleles. Virš rago sužibo pirmosios žvaigždės. Rūta su Dovydu stovėjo ant viršutinės švyturio platformos, susikibę rankomis, ir žinojo: dabar jų gyvenimas bus pilnas ne tik meilės, bet ir atleidimo. O tai – didžiausia kaina ir brangiausias atlygis.
