Kai rugpjūčio pabaigoje Vilniuje jau pradeda temti anksčiau, o troleibusų stotelėse kvepia šlapiu asfaltu, mano mama Regina traukdavo iš spintos dėžę su spaudliais ir kreidele. Ji nesiuvo, nes parduotuvėse nebuvo drabužių — Ozo prekybos centre jų buvo per akis. Ji siuvo, nes mokėjo, ir todėl, kad tai, ką ji pasiūdavo, tikdavo geriau nei bet kas iš lentynos.
Audinį pirkdavo dar liepą, kai vasaros likučius išpardavinėdavo su nuolaida. Aš tada dar nesupratau, kodėl reikia pirkti medžiagą karštį, o ne rugpjūtį, kai mokykla jau čia pat. Dabar suprantu — taupydavo. Sijoną man siūdavo pagal seną, dar iš močiutės laikų, iškirptą modelį iš laikraščio priedo, o brolio marškinius — pagal savo pačios sugalvotą kirpimą, nes gatavo tokio dydžio jam niekaip netiko: rankos per ilgos, per platūs pečiai.
Dvi savaites prieš rugsėjo pirmąją siuvimo mašina — sena, geltona "Chaika", pirkta dar Kaune, kai tėvai tik susituokė — dirbdavo nuo pusryčių iki vakarienės. Aš atsimenu tą garsą per sieną: tam tikras ritmas, kuris reiškė, kad viskas namuose tvarkoje, kad artėja mokslo metai, kad mama vėl kažką kuria savo kambarėlyje prie lango.
Kaimynės Aldonos šuo lodavo kieme kiekvieną kartą, kai paštininkė atnešdavo laikraštį, ir tas lojimas susipindavo su mašinos dūzgimu — dviejų garsų, kuriuos aš vis dar prisimenu geriau nei bet kokią mokyklinę pamoką.
Niekas to nevadino kažkuo ypatingu. Tai tiesiog buvo tai, ką darydavo mama. Ir taip dažniausiai atrodo didžiausia meilė — be pavadinimo, be pagyrų, tik siūlė po siūlės.
Bet noriu papasakoti, kas atsitiko po dvidešimt trejų metų, kai ta pati "Chaika" mašina, kurią mama saugojo visus tuos metus balkone užklota paklode, vos netapo ginču tarp manęs ir mano brolio Broniaus.
Mama mirė pavasarį, kovo mėnesį, po ilgos ligos. Palikimas — nedidelis dviejų kambarių butas Žirmūnuose ir sodo namelis Trakų rajone — pasidalijome be didesnių kivirčų. Bet dėl mašinos kilo kažkas, ko aš nesitikėjau.
Bronius, kuris paskutinius penkiolika metų gyveno Klaipėdoje ir su mama bendravo daugiausia telefonu per šventes, atvažiavo į laidotuves ir, dar neatvėsus kavai per devintąsias, pasakė, kad mašiną jis paims sau — kaip "atminimą". Aš, kuri tuos dvidešimt trejus metus gyvenau per gatvę nuo mamos, kuri kas savaitę pas ją užsukdavau, kuri paskutinius du mėnesius sėdėjau prie jos lovos ligoninėje Santariškėse, — tylėjau. Bijojau, kad ginčas dėl daikto po laidotuvių atrodys gėdingai.
Bet po savaitės Bronius parašė žinutę: sako, mašiną jau pardavė kolekcionieriui iš Kauno už tris šimtus eurų, "nes vis tiek niekas ja nebesinaudos". Tą žinutę perskaičiau stovėdama virtuvėje, su neišplautu puodeliu rankoje, ir kažkas manyje sulūžo — ne dėl pinigų, o dėl to, kaip lengvai jis tai padarė, net nepaklausęs.
Paskambinau jam tą patį vakarą. Jis atsakė nustebęs: "Ko tu taip? Tai gi tik sena mašina, rūdija ten balkone." Paklausiau, ar jis atsimena, kaip ta mašina siuvo jam marškinius į pirmą klasę. Jis nutilo, paskui pasakė, kad neatsimena — buvo per mažas. O aš atsiminiau viską: kaip mama laikė jį ant kelių prie tos mašinos ir mokė spausti pedalą, kaip jis vėliau, jau paauglys, juokdavosi, kad "mamos amatas" — ne jam.
Nepradėjau kaltinti. Tiesiog nuvažiavau į Trakų rajono sodo namelį, kur mama laikė dokumentus sename spintos stalčiuje. Tarp popierių radau testamentą, kurį ji surašė prieš dvejus metus, būdama visiškai savo galvoje ir aiškiai žinodama, ko nori.
Jame buvo viena eilutė, kurios anksčiau neskaičiau atidžiai, nes maniau, kad ir taip viskas šeimoje aišku: "Siuvimo mašiną 'Chaika' palieku dukrai Rasai, kadangi ji viena mokėjo ja naudotis ir tęsė šį darbą." Mama, pasirodo, žinojo, kad ginčas kils. Ir pasirūpino iš anksto.
Susitikome su Broniumi kavinėje prie Žirmūnų tilto, ten, kur mama mėgdavo pietauti sekmadieniais. Padėjau aplanką ant staliuko tarp dviejų puodelių kavos ir stumtelėjau jam per stalą.
Jis vartė lapus ilgai, per ilgai, kaip žmogus, kuris skaito ne tam, kad suprastų, o tam, kad turėtų laiko sugalvoti, ką sakyti.
— Nežinojau, — pagaliau ištarė. — Ji niekada nesakė.
— Ji daug ko nesakė garsiai. Ji tiesiog darydavo.
— Tai dabar ką, aš turiu tau mokėti už mašiną, kurios pati nenorėjau, kol ji stovėjo balkone?
Jo balse nebuvo atgailos — buvo pyktis, ir aš supratau, kad jis pyksta ne ant manęs. Jis stūmė puodelį per stalą pirštu, nežiūrėdamas į mane, ir kelias minutes abu tylėjome, klausydamiesi, kaip už lango pravažiuoja troleibusas.
— Aš ne dėl pinigų, — pasakiau.
— Žinau, — atsakė jis. — Būtų lengviau, jei būtų dėl pinigų.
Daugiau tą dieną nekalbėjome. Jis pinigus pervedė po trijų dienų, be jokios žinutės — tik banko pavedimas su tuščiu paskirties lauku. Nuo tada mes su Broniumi kalbamės rečiau nei anksčiau, ir aš nežinau, ar tai kada nors pasitaisys.
Mašinos, žinoma, jau nebėra — ji kažkur Kaune, svetimo kolekcionieriaus lentynoje. Bet balkone, po ta pačia paklode, aš vis tiek dažnai stoviu vakarais. Ten dabar tuščia vieta, tikslaus mašinos dydžio, ir paklodė joje įlinkusi taip, lyg po ja vis dar kažkas būtų.
Vakar išsitraukiau iš stalčiaus tą patį laikraščio priedo lekalą, sulankstytą per keturis, pageltusį nuo laiko. Įsijungiau savo, ne mamos, siuvimo mašiną, ir pradėjau siūti sijoną — sau, be jokios progos. Adata dūrė per pirštą pirmame siūlyje. Kraujo lašelis liko ant baltos medžiagos, ir aš jo net nebandžiau nuplauti.
