Aš gimiau tūkstantis devyni šimtai dvidešimt trečiais, gegužės mėnesį, Klaipėdoje. Bet užaugau Kaune. Tėvas dirbo audinių prekyboje, motina vedė namus – taip tada sakydavo. Buvom žydų šeima, ne itin religinga, bet švenčių laikydavomės. Pesach, Roš Hašana. Likusį laiką gyvenom kaip visi – ėjom į kiną, į „Metropolį“ prie Laisvės alėjos, tėvas skaitydavo laikraštį prie stalo ir nė karto nepasidomėjo, ką aš tą dieną veikiau mokykloj.
Turėjom namą Žaliakalnyje, su verandą ir obelim kieme. Vasarom važiuodavom į Palangą. Vaikystė buvo tokia, kokia turėtų būti – nuobodoka, saugi, be jokių ženklų, kad viskas pasikeis per kelis metus.
Tėvas suprato anksčiau nei dauguma. Trisdešimt aštuntais, kai atėjo žinios apie Vokietiją, jis pradėjo tvarkyti dokumentus išvykti. Vyresnioji sesuo su vyru išplaukė į Ameriką dar tais pačiais metais. Motina, aš ir jaunesnysis brolis Icikas likom – vizos vėlavo, o paskui jau buvo per vėlu bet ką tvarkytis normaliai.
Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtais, prieš pat vokiečių okupaciją, motina nusprendė, kad laukti nebegalima. Bandėm per Švediją, paskui laivu iki Lisabonos – senas krovininis laivas, kuris antrą dieną kelionės pradėjo degti mašinų skyriuj. Persėdom į kitą. Motina tada man pasakė vieną vienintelį sakinį, kurio neužmiršau: „Jei kas paklaus tavo pavardės – sakysi Balčius." Mūsų tikroji pavardė buvo ant sąrašų, kuriuos vokiečiai jau spėjo išplatinti tarp sąjungininkų kontaktų Europoje – ji nerizikavo.
Amerikoje apsigyvenom Niujorke, giminaičių bute su trim kambariais penkiems žmonėms. Aš mokiausi anglų kalbos iš radijo ir iš kaimynystės vaikų, kurie manęs pradžioj vengė – akcentas, kitokie drabužiai. Icikas prisitaikė greičiau. Aš vis dar sapnuodavau Nemuną.
Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt trečiais mane pašaukė į armiją. Ėjau savanoriu, tiesą sakant – nelaukiau šaukimo. Mokymai Džordžijoj, paskui Anglija, paskui laukimas, kuris truko ilgiau nei pati kelionė per Atlantą. Birželio šeštą, tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtais, išlipau Omaha paplūdimy su dokumentais vardu Jonas Balčius. Ne todėl, kad gėdyčiaus savo tikro vardo. Todėl, kad jei paimtų į nelaisvę su žydiška pavarde – šansų likti gyvam beveik nebūtų.
Nuo paplūdimio ėjom per Prancūziją, paskui per Belgiją, paskui – Vokietija. Šalta buvo taip, kad batai sušaldavo prie kojų per naktį. Valgydavom šaltas konservų dėžutes, nes ugnis reikštų, kad tave pastebės. Draugą, kuris ėjo šalia manęs nuo pat Anglijos, nušovė snaiperis prie Ardėnų – aš tada gulėjau šalia jo griovyje septynias valandas, nes pakilti reiškė mirti taip pat.
O paskui buvo Buchenvaldas.
Balandžio pabaigoj, keturiasdešimt penktais, mūsų dalinys įžengė pro vartus, virš kurių buvo užrašas vokiškai – „kiekvienam savo". Žmonės, kuriuos ten radom, nebuvo panašūs į žmones tuo požiūriu, kaip aš žmogų supratau iki tol. Vienas senas vyras – vėliau sužinojau, kad jam buvo keturiasdešimt dveji, atrodė kaip septyniasdešimtmetis – priėjo prie manęs ir kažką pasakė jidiš kalba. Aš atsakiau ta pačia kalba, nes namie ją girdėdavau iš senelės. Jis sugriebė mano ranką abiem savo – kaulai be nieko aplink juos – ir tiesiog laikė. Ilgai. Aš nežinojau, ką daryti su savim tą minutę, ir taip ir stovėjau, leidau jam laikyti.
Tada aš dar nežinojau, kad Icikas – mano brolis, kuris liko Niujorke dėl astmos ir jo neėmė į armiją – gaus laišką iš Raudonojo Kryžiaus po metų. Kad iš visos mūsų giminės Kaune – tetų, dėdžių, pusbrolių, senelės iš tėvo pusės, kuri atsisakė vykti kartu su mumis, nes „per sena keliauti" – neliks nė vieno. Devynioliktais forte juos sušaudė. Tą žinią gavom jau grįžę, tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt šeštais, laišku, kuris atkeliavo per tris adresus, kol rado mus.
Po karo grįžau į Niujorką kitoks žmogus, negu išplaukiau. Kino industrija mane priėmė – pradžioj kaip prodiuserio asistentą, paskui pats tapau prodiuseriu. Dirbau su projektais, kurie tapo žinomi visame pasaulyje – nesakysiu kokiais, nes tai nebe apie tai istorija. Vedžiau, užauginau tris vaikus, niekada jiems nemelavau apie tai, kas buvo, bet ir nekalbėjau apie tai kiekvieną dieną prie pietų stalo.
Icikas – jau Izaokas, susilietuvino, dirbo buhalteriu Bruklyne – mirė tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt antrais. Prieš mirtį jis paprašė manęs vieno dalyko: kad nuvežčiau į Kauną akmenį, jei kada nuvyksiu. Aš nuvažiavau tūkstantis devyni šimtų devyniasdešimt trečiais, kai jau buvo galima. Forto teritorija atrodė tokia tyli, kad girdėjau savo paties žingsnius ant žvyro. Padėjau akmenį prie paminklo, kur buvo išraižyta hebrajų raidėmis giminės pavardė – ta pati, tikroji, ne Balčius.
Stovėjau ten ilgai. Paskui apsisukau ir nuėjau atgal į mašiną, kur manęs laukė vertėja – jauna moteris iš Kauno universiteto, kuri visą kelionę tylėjo, matyt, nežinodama, ką sakyti tokiam žmogui kaip aš. Prie mašinos ji paklausė, ar viskas gerai. Aš atsakiau, kad taip. Ir tai buvo tiesa – tiek, kiek tokiu atveju tiesa apskritai gali būti.
