Kėdainių turgaus paviljone kvepėjo rūkyta žuvimi ir šviežiai kepta duona, kai Giedrė gavo tą žinutę. Ekrane sumirksėjo sesers Rasos vardas: „Reikia pasikalbėti. Šeštadienį pas mane, be Tomo."
Giedrė sudėjo į dėžutę paskutinius sūrio gabalus, uždarė prekystalį ir visą kelią namo galvojo, ką tai galėtų reikšti. Be Tomo — tai buvo neįprasta. Rasa su vyru viską darydavo kartu, net duonos pirkti eidavo abu.
Šeštadienį, lygiai vienuoliktą, Giedrė stovėjo prie sesers buto durų Panerių gatvėje. Rasa atidarė basa, su chalatu, po akimis tamsūs ratilai.
— Įeik greičiau, — sesuo net neapsikabino, kaip visada. — Kava šalta, bet kita nebus.
Virtuvėje ant stalo gulėjo popierių krūva. Giedrė atpažino banko antspaudą.
— Kas atsitiko?
Rasa atsisėdo, apglėbė puodelį delnais, lyg šildytųsi, nors virtuvėje buvo šilta.
— Tomas paėmė paskolą. Dvidešimt aštuonis tūkstančius eurų. Mano vardu.
— Kaip tai — tavo vardu? Tu pasirašei?
— Aš pasirašiau įgaliojimą pavasarį, kai gimdžiau Emiliją. Sakė — tvarkyti dokumentams dėl automobilio remonto dirbtuvių. Aš buvau ligoninėje, paskui su kūdikiu namie, nesigilinau. O jis tuo įgaliojimu paėmė paskolą kortelei ir viską pralošė lošimų automatuose Kaune.
Giedrė sėdo priešais, jautė, kaip stalo kraštas įsispaudžia į delnus.
— Kur jis dabar?
— Išvažiavo pas motiną į Jonavą. Sako, grįš, kai „susitvarkys galvoje". O bankas man skambina kas antrą dieną. Paskutinis mokėjimas praleistas, jau skaičiuoja delspinigius.
Ant palangės stovėjo vazonas su pradžiūvusia gegužrasa — niekas jos pastaruoju metu nelaistė. Giedrė pastebėjo, kaip sesers ranka be reikalo pastumia arbatinuką per stalą į priekį ir atgal, tarsi ieškotų, kur jį padėti.
— O dirbtuvės? Jis gi sakė, kad remontuoja verslui.
— Nebuvo jokių dirbtuvių. Melavo. Aš patikrinau — jis prieš pusmetį uždarė savo individualią veiklą, o pinigus, kuriuos aš uždirbau prižiūrėdama vaikus, jis irgi kažkur nurašinėjo.
Giedrė atsistojo, paėmė nuo palangės vazoną ir pastatė po kranu, pripylė vandens. Reikėjo kažko liesti rankomis, kol galvoje dėliojosi mintys.
— Rasa, kiek liko iki termino?
— Šešiolika dienų. Jei nesumokėsiu, prasidės išieškojimas. O aš dirbu pusę etato, Emilijai tik keturi mėnesiai.
— Gerai. Rytoj eisim pas advokatą. Aš žinau vieną, Onutė Šapokienė, ji dirba prie teismo Kaune, konsultuoja nemokamai pirmą kartą.
Sekmadienį jos abi sėdėjo advokatės kabinete, mažame biure prie Laisvės alėjos. Onutė Šapokienė vartė dokumentus, ant nosies siūbavo akiniai.
— Įgaliojimas surašytas plačiai — „tvarkyti visus finansinius reikalus". Tai jam leido pasiimti paskolą jūsų vardu teisėtai, — sakė advokatė. — Bet yra kelios galimybės. Pirma — įrodyti, kad paskola panaudota ne šeimos poreikiams, o asmeniniams jo lošimams, ir prašyti teismo padalinti skolą taip, kad ji nekristų visa jums. Antra — kreiptis dėl skyrybų ir turto padalijimo, ten skola bus vertinama kaip jo asmeninė.
— Kiek tai užtruks? — paklausė Rasa, spausdama servetėlę tarp pirštų, kol ji suplyšo.
— Mėnesius. O bankui reikia atsakymo per šešiolika dienų.
Giedrė pažvelgė į sesers veidą — išsekusį, su spuogeliais nuo nemigos prie smilkinių — ir suprato, kad kalbos apie teismus dabar nepadės. Reikėjo pinigų. Iš karto.
— Kiek trūksta iki artimiausio mokėjimo, kad sustabdytų delspinigius?
— Tūkstantis šimtas.
Giedrė turėjo santaupų — buvo taupiusi trejus metus savo turgaus prekystaliui išplėsti, norėjo pirkti šaldymo vitriną. Susikaupė trys tūkstančiai keturi šimtai eurų. Ji nutarė duoti pusę, kad sesuo galėtų sustabdyti delspinigių skaičiavimą, kol advokatė ruoš dokumentus dėl skolos padalijimo.
Praėjo dvi savaitės. Tomas grįžo iš Jonavos, atėjo pas Rasą pasiimti drabužių. Giedrė kaip tik buvo pas seserį, padėjo prižiūrėti Emiliją, kol Rasa miegojo po naktinės pamainos.
Tomas įėjo į virtuvę, nesibeldęs, apsimestinai nustebęs, radęs ten svainę.
— A, tu čia. Sese, gal galėtum palikti mus dviese?
— Ne, — atsakė Giedrė ramiai, laikydama ant rankų mažąją Emiliją. — Ką nori pasakyti Rasai, sakyk man taip pat. Aš dabar žinau apie paskolą.
Tomo veidas sutvirtėjo.
— Tai ne tavo reikalas. Šeimos reikalai lieka šeimoje.
— Šeimos reikalai? — Giedrė perkėlė kūdikį ant kito peties. — Tu apgaule pasiėmei įgaliojimą iš moters, kuri ką tik pagimdė, ir paskolinai dvidešimt aštuonis tūkstančius eurų lošimo automatams. Dabar aš tos šeimos dalis, nes aš tą skolą padengiu iš savo kišenės.
— Aš grąžinsiu. Reikia laiko.
— Kiek laiko davei sau? Metus? Du? O per tą laiką Rasą persekios antstoliai?
Tomas nutilo, pažiūrėjo į grindis. Rasa įėjo į virtuvę, apsivilkusi chalatą, akys dar pabrinkusios nuo miego.
— Tomai. Aš mačiau tavo susirašinėjimą su lošimų klubu administratoriumi. Tu ten prašei dar vieno kredito.
— Tai buvo prieš mėnesį, aš daugiau nebeinu…
— Man nesvarbu, ar eini, ar ne. Man svarbu, kad tu pavogei mano parašą ir mano ateitį, — Rasos balsas nedrebėjo. — Aš pas advokatę jau parašiau prašymą dėl skyrybų. Turto padalijimo byloje ta paskola bus laikoma tavo asmenine skola, nes ji panaudota ne šeimos, o tavo asmeniniams poreikiams. Turiu tavo susirašinėjimo ekrano nuotraukas, turiu banko pavedimų išrašus tiesiai į lošimų platformos sąskaitą.
Tomas žengė žingsnį artyn, bet Giedrė, laikydama kūdikį, tiesiog atsistojo tarp jų.
— Aš eisiu, — pasakė jis po pauzės. — Bet drabužius pasiimsiu.
— Pasiimk, — atsakė Rasa. — Ir palik raktus ant stalo.
Praėjo trys mėnesiai. Skyrybų procesas ėjo savo keliu, teismas paskyrė ekspertizę banko pavedimams, ir advokatė Šapokienė turėjo pakankamai įrodymų, kad paskola būtų pripažinta Tomo asmenine skola. Bankas, gavęs teismo nutartį, sutiko pergrupuoti mokėjimus taip, kad pagrindinė dalis krito ant Tomo, kaip realaus lėšų gavėjo — jo darbo užmokestis buvo areštuotas iki skolos padengimo.
Giedrė savo tris tūkstančius keturis šimtus atgavo palaipsniui, per pusę metų, kai advokatė pasiekė, kad Tomas grąžintų seseriai suteiktą paramą kaip dalį bendro atsiskaitymo.
Spalio pabaigoje, kai lauke jau buvo šalta ir Kėdainių turguje pardavėjai vilkėjo striukes, Giedrė atėjo pas Rasą su dviem dokumentų aplankais.
— Štai, — padėjo vieną aplanką ant stalo. — Tavo dalis iš banko sąskaitos jau atskirta, tavo vardu, tik tau prieinama. Antrą aplanką atidaryk pati.
Rasa atplėšė voką. Viduje buvo nekilnojamojo turto registro išrašas — butas Panerių gatvėje dabar buvo įregistruotas tik jos vardu, be jokios bendros nuosavybės dalies su buvusiu vyru.
— Kaip tu… — Rasa pakėlė akis.
— Advokatė padėjo surašyti taikos sutartį taip, kad butas liktų tau ir Emilijai, o Tomas atsiskaito grynaisiais per penkerius metus. Pirmoji įmoka jau įskaityta.
Rasa paėmė dukrą ant rankų, pridėjo prie savęs, žiūrėjo į popierių savo vardu.
Prie durų suskambo telefonas — tai buvo Tomas, prašė leidimo pasimatyti su Emilija sekmadienį. Rasa pažiūrėjo į ekraną, tada padėjo telefoną ant palangės, šalia jau vėl žaliuojančio, naujai persodinto vazono.
— Sekmadienį, — pasakė ji seseriai, — susitiksim su Emilija turguje. Nusipirksim tau tą šaldymo vitriną, kurios taip ir nenupirkai.
