Dirbu notarų biure prie Respublikos gatvės jau treti metai. Per tą laiką matai visko — ir tuos, kurie ateina su šampanu švęsti pirkimo, ir tuos, kurie sėdi prieš mane ir tyli, nes žodžiai jiems tą dieną nebeišeina. Bet tą liepos ketvirtadienį, kai lauke buvo trisdešimt vienas laipsnis ir per kondicionierių vis tiek nešė šilumą nuo Nevėžio pusės, atėjo moteris, kurios istorijos aš nepamiršiu ilgai.
Ją vadinkim Aldona. Šešiasdešimt dveji metai, buhalterė iš mažos siuvimo įmonės Ukmergės gatvėje, tos, kur dar sovietmečiu siuvo uniformas, o dabar siuva darbo drabužius statybininkams. Ji atėjo be pretenzijos į kabinetą, su plastikiniu aplanku rankose — tokiu, koks parduodamas bet kuriame "Maxima" ar "IKI" prie kasos už porą eurų. Aplankas buvo prispaustas prie krūtinės kaip dokumentas, kurį bijoma pamesti.
Prieš ją sėdėdavo dukra su žentu — jauna pora, kokių šiandien pilna: jis dirba IT srityje, ji — administratorė poliklinikoje. Gyveno pas Aldoną trejus metus, kol taupė būstui. Aldona jiems buvo perleidusi dalį savo siuvyklos akcijų — trisdešimt procentų, kad žentas galėtų oficialiai dirbti direktoriaus pavaduotoju ir gauti didesnį atlyginimą įmonei, o ne "ant popieriaus" minimumą. Buvo tai daryta iš gero širdies, kaip pati sakė, "kad vaikai stotų ant kojų".
Aš tos istorijos dalies nemačiau — man ją papasakojo pati Aldona, kol laukėm, kol atsispausdins dokumentai. Bet tai, kas vyko toliau mano akivaizdoje, aš mačiau ir girdėjau pati.
Prieš mėnesį žentas — vardu Tomas, atrodo, apie trisdešimt penkerių, švarku ir su tokiu balsu, kuris visada skamba, tarsi jis jums daro paslaugą — atėjo į siuvyklą ir pareiškė darbuotojams, kad nuo dabar sprendimus dėl medžiagų tiekėjų priims jis, nes "senoji karta nebeatitinka rinkos tempo". Aldonos, beje, tą dieną biure nebuvo — ji gulėjo Respublikinėje ligoninėje, tikrinosi širdį. Kai grįžo po savaitės, sužinojo, kad su vienu iš seniausių tiekėjų sutartis nutraukta, o vietoj jo atsirado firma, užregistruota Tomo pusseserės vardu.
Aldona man pasakojo tai ramiu, beveik apskaitininkės tikslumu balsu — matyt, dvidešimt metų prie skaičiuoklės išmoko kalbėti apie skaudžius dalykus be melodramos. Bet rankos, laikiusios tą plastikinį aplanką, buvo įsikibusios taip stipriai, kad pirštų galai balti.
— Jie manė, kad aš tiesiog… nutylėsiu, — pasakė ji. — Kad širdis silpna, tai ir valia silpna.
Aš tada tik padaviau jai vandens iš aparato koridoriuje — mano pamaina baigėsi po pusvalandžio, ir aš iš tikrųjų galvojau apie autobusą, kurį reikės spėti, bet kažkaip nesinorėjo eiti, kol nesužinosiu, kuo viskas baigsis.
Kai dukra su Tomu atėjo — susitikimas buvo suderintas iš anksto, prie manęs, notarės Rasos kabinete — jie iš pradžių šypsojosi. Dukra, vardu Eglė, apsikabino motiną prie durų, tarsi nieko nebūtų buvę. Tomas atsisėdo, uždėjo koją ant kojos ir pasakė kažką panašaus į "mama, gal nereikia dramatizuot, viskas verslui į naudą".
Notarė Rasa paklausė Aldonos, ar ji patvirtina savo sprendimą. Aldona atidarė aplanką. Viduje buvo dokumentas — dovanojimo sutarties atšaukimas, paruoštas dar prieš savaitę, kartu su prašymu grąžinti jos trisdešimt procentų akcijų į jos vardą, remiantis tuo, kad dovanotos akcijos buvo panaudotos ne pagal susitarimą, o esminės sąlygos — kad Tomas dirbs pavaduotoju su jos, Aldonos, žinia ir pritarimu kiekvienam svarbiam sprendimui — buvo pažeistos.
Eglė pradėjo kažką sakyti apie "mes juk šeima", bet nutilo pusiaužodžiu, kai Aldona pastūmė per stalą antrą lapą — banko išrašą. Ten buvo suma: aštuoniolika tūkstančių eurų, pervesta iš įmonės sąskaitos į tos pačios pusseserės firmos sąskaitą per tris mėnesius, kol Aldona buvo ligoninėje ir po jos.
— Aš neatimu jūsų buto, — pasakė Aldona, ir balsas jai truputį drebėjo, bet ji nesustojo. — Aš tik grąžinu tai, kas mano. Įmonę statė ne tu, Tomai. Ją statė aš, dvidešimt trejus metus, dar kai tu vaikštinėjai mokykloje ir manęs nepažinojai.
Tomas atsistojo taip staigiai, kad kėdė subraškėjo ant grindų. Sakė, kad tai "neteisybė", kad jis "investavo laiką", kad be jo firma "liktų dvidešimtajame amžiuje". Rasa jam ramiai priminė, kad sutartis buvo su aiškia sąlyga, kurios jis nesilaikė, ir kad ginčytis dėl to reikės teisme, jei jis nori — bet dokumentas šiandien vis tiek bus pasirašytas notariškai patvirtintas, nes teisė yra Aldonos pusėje.
Eglė sėdėjo ir žiūrėjo į savo rankas. Aš pastebėjau, kaip ji nuleido akis nuo vyro prie motinos ir atgal, bet nieko nesakė jo naudai. Tik prie durų, kai jau ėjo lauk, sustabdė mane koridoriuje ir paklausė, ar aš žinau, kur čia arti galima pavalgyti — jos rankos vis dar drebėjo, ir ji ieškojo bet kokio pasikalbėjimo, kuris nebūtų apie tėvus.
Aldona pasirašė dokumentus per dvidešimt minučių. Akcijos grąžintos, direktoriaus pavaduotojo pareigybė panaikinta tą pačią savaitę valdybos sprendimu, o dėl aštuoniolikos tūkstančių Aldona pranešė paduosianti pareiškimą policijai dėl galimo įmonės lėšų pasisavinimo.
Kai ji išeidavo iš mūsų biuro, aplanką jau nešėsi ne prie krūtinės, o tiesiog rankoje, kaip nešamas paprastas segtuvas. Prie lifto ji sustojo, atsisuko į mane ir pasakė vienintelį dalyką, kurį aš iki šiol prisimenu tiksliai žodis žodin:
— Žinote, kas keisčiausia? Aš jiems nepykau. Aš tiesiog nustojau mokėti už tai, kas man niekada nebuvo skolinga.
Lifto durys užsivėrė, o aš likau stovėti su tuščiu vandens puodeliu rankoje, galvodama, kad autobusą jau tikrai pražiopsojau — ir kad man visai nesigaili.
