Romas kepėjas tą rytą pamatė pro vitrinos stiklą, kaip prie durų stovi mergaitė. Ji buvo maždaug devynerių — apsmukusi striukė, per trumpos rankovės, ryškių strazdanų veidas. Vilnius, Šeškinės mikrorajonas, spalio pradžia. Ant palangės kepyklos išdėlioti pyragai jau garavo, o lauke krapnojo smulkus lietus.
— Ko nori? — Romas pravėrė duris.
Mergaitė atsakė tyliai, kad mama serga ir namuose nėra duonos. Ji nepratęsė sakinio, tik delnu nusišluostė šlapias blakstienas.
Romas, pats auginęs anūkę, neatlaikė. Įdavė jai maišelį su trim bandelėm ir dar šiltą batoną.
— Palauk, — pasakė jis, — dabar duosiu ir sūrio.
Mergaitė paėmė maišelį, padėkojo ir dingo už prekybos centro kampo.
Romas grįžo prie kasos, bet kažkas nedavė ramybės. Tokia maža, viena, lietuje. Jis nusimetė prijuostę, pasakė padavėjai, kad grįš po dešimties minučių, ir išėjo.
Ėjo iš paskos per kiemą, pro seną vaikų darželį, pro suolus. Mergaitė net neatsigręžė — bėgo kaip lapė, prispaudusi maišelį prie krūtinės.
Namas buvo penkiaaukštis, pilkas, su surūdijusiais turėklais prie laiptinės. Ant sienos kažkas kreida buvo užrašęs „Rūta + Vytas“, o apačioje prie durų stovėjo tuščia pieno dėžė.
Romas stabtelėjo prie laiptinės. Į vidų nėjo — nenorėjo gąsdinti. Tik pamatė, kad mergaitė pasuko į pirmąjį aukštą, į butą, kurio langas buvo apdengtas senu languotu užuolaidos gabalu.
Tada jis apsisuko ir grįžo į kepyklą. Bet vaizdas nešėsi su juo.
Vakare, baigęs pamainą, Romas vėl nuėjo prie to namo. Dabar jau su kitu maišeliu: dvi bandelės, virtos dešros gabalas, pakelis pieno. Išėjo iš parduotuvės turguje, kur prekiavo močiutės su obuoliais, ir pastovėjo prie laiptinės durų.
Pro plyšį užuolaidoje matėsi kambarys. Ten degė viena lemputė — geltona, silpna. Prie stalo sėdėjo sena moteris, sulinkusi, ant pečių užmesta ruda skara. Du maži vaikai — gal trejų ir penkerių — tupėjo ant grindų ir kažką dėliojo iš kamštelių.
Mergaitė stovėjo prie viryklės ir pjaustė batoną. Tą batoną, kurį Romas jai davė ryte.
— Tu irgi valgyk, — pasakė sena moteris. Jos balsas buvo užkimęs, bet šiltas.
Mergaitė padėjo ant stalo lėkštę su duonos riekelėmis ir dviem dešros apskritimais.
— Aš jau valgiau mokykloje, — atsakė ji. Paskui pridėjo tyliau, kad mokykla duoda sriubos ir blynų.
Tiesa buvo kita. Ryte ji nebuvo mokykloje — Romas matė ją prie kepyklos tuo metu, kai kiti vaikai jau sėdėjo klasėse. Bet jis tylėjo.
Sena moteris sunkiai pasikėlė, paėmė duonos riekę, padalijo vaikams. Tie sugriebė iš karto, kaip išalkę paukščiai.
Mergaitė stovėjo šalia ir žiūrėjo. Kramtė lūpą. Tada pasakė:
— Aš einu į kiemą. Man reikia pas draugę.
Sena moteris linktelėjo, bet akys tapo aštrėjančios.
Kai mergaitė išėjo pro duris, ji vos neatsitrenkė į Romą, kuris stovėjo prie turėklų.
— Labas, — pasakė jis. — Tu gyveni čia?
Mergaitė pažvelgė į jį iš apačios, neatpažino iškart. Paskui ji pamatė maišelį, kurį jis laikė rankoje.
— Ką jūs… — pradėjo ji.
— Atnešiau jums vakarienei, — pasakė Romas. — Ne įkyriai, ne.
Ji dvi sekundes žiūrėjo į maišelį. Paskui atsispyrė nuo sienos, nugara atsistojo prie durų, tarsi saugodama įėjimą.
— Mums nereikia, — atsakė ji. — Mes turim.
— Turit? — Romas pasilenkė truputį. — Tavo močiutė valgė sausą duoną ir vandens gėrė. Vaikai alkanais veidais.
Mergaitė sugniuždė rankas į kumščius.
— Ne jūsų reikalas.
Ji stumtelėjo duris, bet Romas nepajudėjo.
— Tiesa, — pasakė jis. — Ne mano. Aš tik kepu duoną.
Ir jis padėjo maišelį ant palangės prie laiptų. Paskui ištraukė iš kišenės vizitinę kortelę — paprastą, su kepyklos adresu ir jo telefono numeriu.
— Kai baigsis, ateik. Ne prašyti. Aš tau duosiu darbą po pamokų. Valysi lentynas, nešiosi dėžes. Mokėsiu kas savaitę.
Mergaitė nepaėmė kortelės. Ji buvo įsitempusi kaip styga.
Tada iš buto pasigirdo sena moteris:
— Egle! Su kuo tu kalbi?
Mergaitė krūptelėjo. Neatsakė, tik greitai pažvelgė į Romą ir pamojo ranka, kad jis eitų.
Romas nusiėmė kepurę, nulenkė galvą ir nusileido laiptais. Maišelį paliko.
Kitą rytą Romas atidarė kepyklą pusę septynių. Ant kėdės prie įėjimo sėdėjo Eglė. Striukė buvo ta pati, bet plaukai sušukuoti šlapiais delnais — lyg ką tik plovusi veidą prie kolonėlės kieme.
— Aš galiu dvi valandas, — pasakė ji. — Tada mokykla.
Romas nieko neklausinėjo. Įdavė jai prijuostę, kuri buvo per didelė ir siekė jai iki kelių.
— Pradėk nuo lentynų. Kepyklos gale yra kibiras ir šluota.
Ji dirbo be žodžių. Šluostė lentynas taip, kaip suaugusi moteris — nuo viršaus į apačią, tikrino kampus. Per pertrauką ji paėmė nuo prekystalio riestainį, bet vėl padėjo.
— Valgyk, — pasakė Romas. — Išskaičiuosiu iš algos.
Eglė pirmą kartą nusišypsojo — ne plačiai, tik krašteliu lūpų.
Taip ir prasidėjo. Ji ateidavo keturis kartus per savaitę. Kartais atsivesdavo brolį, penkiametį Luką. Abu sėdėdavo ant maišų su miltais ir šluostydavo padėklus.
Romas tuos vaikus maitindavo pietumis, bet pinigų neduodavo — padėjo jai atsidaryti taupomąjį atsiskaitomąjį sąskaitą „Swedbank“. Pirmą savaitę užsidirbo keturiasdešimt septynis eurus. Romas pats nunešė juos į banką ir parodė jai, kaip per programėlę patikrinti likutį.
— Kai tau bus aštuoniolika, turėsi pradinį įnašą nuomai, — pasakė jis.
Eglė pažvelgė į telefoną. Ekrane degė skaičiai.
— Čia mano? — paklausė ji taip tyliai, kad Romas turėjo pasilenkti.
— Tavo.
Ji pirštu perbraukė per ekraną, tarsi norėdama įsitikinti, kad skaičius neišnyks.
Po mėnesio Eglė atėjo be brolio. Ir pasakė tai, ko Romas bijojo:
— Močiutė serga. Jai reikia vaistų.
Romas su ja nuėjo į vaistinę prie „Maximos“ Šeškinėje. Eglė džemperio rankovėje slėpė lapelį su vaistų pavadinimais — receptą nuo gydytojos, kuri, pasirodo, jau seniai lankė tą šeimą. Ant lapelio buvo parašyta „ramiprilis“ ir dar kažkas.
Vaistininkė pasakė, kad dėžutė kainuoja dvylika šešiasdešimt.
Eglė mostelėjo telefonu, bet Romas sulaikė jos ranką.
— Aš sumokėsiu, — pasakė jis. — Tu savo pinigus laikyk.
— Ne, — atsakė ji.
— Kodėl?
Eglė padėjo telefoną ant prekystalio ir pirštu paspaudė programėlę.
— Todėl, kad aš nenoriu, kad jūs už mus mokėtumėte, — pasakė ji. — Jūs jau davėt darbą.
Ji sumokėjo. Kasininkė išdavė čekį, o Eglė paėmė vaistus ir įsidėjo į striukės kišenę.
Kai jie ėjo atgal pro turgų, Eglė pasakė:
— Mano mama paliko. Prieš pusantrų metų išvažiavo į Airiją ir dingo. Močiutė negali dirbti, nes serga širdis. Bet ji puikiai verda bulvinius blynus.
Romas nustebo, kad ji taip staiga prabilo. Gal dėl to, kad jis neklausinėjo.
— O tėtis? — paklausė jis.
— Nežinau. Niekada nematau.
Jie ėjo pro „Iki“ parduotuvę, kur prie įėjimo stovėjo skardinė dėžė su senais drabužiais. Eglė pažvelgė į ją ir paspartino žingsnį.
— Noriu, kad Luka ir Morta valgytų kiekvieną dieną, — pasakė ji. — Aš galiu nevalgyti, man nesvarbu.
Tada Romas suprato, kodėl ji taip dažnai sakydavo, kad valgė mokykloje.
Kultūracija atėjo netikėtai.
Gruodžio pradžioje Romas atidarė kepyklą ir rado Eglę lauke, sningant. Ant rankų ji laikė brolį, o prie kojų stovėjo Morta, apsirengusi tik plona vilnone striuke. Eglė buvo be pirštinių, rankos raudonos.
— Močiutę naktį išvežė greitoji, — pasakė ji. — Aš nežinojau, kur eiti.
Romas įvedė juos į vidų. Užrakino duris. Paskambino į dvi ligonines, kol išsiaiškino, kad senoji moteris yra Santaros klinikose.
— Man reikia jai nunešti daiktus, — pasakė Eglė. — Ji myli raudoną skarą. Ir fotoaparatą.
— Fotoaparatą?
— Seną, su juostele. Ji fotografuoja balandžius pro langą. Nusiramina.
Romas nieko neatsakė. Jis nuvežė vaikus į savo butą — dviejų kambarių butą virš kepyklos, kur niekas negyveno po žmonos mirties. Svetainėje stovėjo dulkes rinkusi sofa.
— Miegosit čia, — pasakė jis. — Aš paliksiu duris neužrakintas. Bet tu, Egle, ateik pas mane.
Ji atėjo į virtuvę. Romas uždėjo virdulį.
— Klausyk manęs atidžiai, — tarė jis. — Aš galiu jums padėti. Bet tu privalai pasakyti mokyklos socialinei darbuotojai. Kitaip jie atims vaikus, jei sužinos iš kitur.
Eglė pastatė kumštį ant stalo. Ne stipriai, tik tiek, kad puodelis sužvangėjo.
— Jie jau žino, — atsakė ji. — Socialinė iš mokyklos ateina kas penktadienį. Ji pasakė, kad jei močiutė nespės, mus išsiveš.
Romas pastatė prieš ją garuojantį puodelį.
— Tada turim būti greitesni.
Jis ištraukė iš spintos aplanką — tą patį, kuriame laikė kepyklos dokumentus.
— Štai ką padarysim. Tu esi tik devyneri, negali būti globėja. Bet tavo teta? Yra kas nors?
— Teta Irena Kaune. Bet ji su močiute nesikalba.
— Kodėl?
Eglė gūžtelėjo. Paskui pasakė:
— Kai mama išvažiavo, teta pasakė, kad močiutė pati kalta, nes augina mus per daug minkštai. Ir išėjo.
Romas atsivertė aplanką, ištraukė lapą su šeimos schema, kurią buvo sudaręs pats, kai ėmėsi padėti.
— Aš paskambinsiu jai, — pasakė jis. — Tu man duosi numerį.
— Ji nekalbės.
— O jei aš nupirksiu tau bilietą į Kauną? Nuvažiuosi, atsistosi prieš ją ir pasakysi: „Teta, man reikia, kad pasirašytum popierių dėl laikinos globos“.
Eglė lėtai iškėlė galvą.
— Kokį popierių?
Romas padėjo ant stalo spausdintą formą — prašymą savivaldybei. Ją buvo atsisiuntęs iš interneto prieš dvi dienas.
— Čia ne laikinos globos, — pasakė jis. — Čia pritarimas, kad močiutė liktų jūsų globėja, kol jai pagerės. Teta nieko neprivalo mokėti. Tik pasirašyti, kad ji nepretenduoja į jus.
Eglė pažvelgė į formą. Jos akys bėgo per eilutes, nors vos ką mokėjo skaityti tokias sudėtingas.
— O jeigu ji atsisakys?
— Tada grįšim ir galvosim toliau. Bet bandyti reikia.
Romas išėjo į koridorių, surinko numerį, kurį Eglė padiktavo. Paskui grįžo ir atidavė jai telefoną.
— Kalbėk pati. Manęs nepristatyk.
Eglė paėmė telefoną ir išėjo į balkoną. Romas matė pro stiklą, kaip ji stovi sniege, basomis ant šaltų plytelių, ir delnu trina nosį.
Pokalbis truko septynias minutes.
Ji grįžo ir padėjo telefoną ant stalo.
— Pasakė, kad atvažiuos rytoj, — tarė Eglė. — Norėjo, kad paaiškintų, kodėl mes vis dar ne internate.
Romas nieko nesakė. Tik ištraukė iš spintos vilnones kojines ir numetė jai.
Kitą dieną teta Irena tikrai atvažiavo. Juodu su ja susitiko prie stoties. Moteris buvo aukšta, trumpai kirptais plaukais, su odiniu portfeliu. Ji nebuvo pikta — greičiau pavargusi.
Eglė stovėjo priešais, tiesi, rankos įsikibusios į striukės kišenes.
— Man reikia tavo parašo, — pasakė ji. — Ne pinigų. Tik kad nepasakytum socialiniams, kad nesutinki.
Teta žiūrėjo į ją ilgai. Paskui atsiduso ir paklausė:
— O močiutė kur?
— Ligoninėj.
Teta mostelėjo ranka, kad eitų į kavinę. Ten ji atsivertė formą, perskaitė du kartus. Paskui paklausė Romo, kas jis toks.
— Kaimynas, — pasakė Romas.
— Kepėjas, — pataisė Eglė.
Teta pasirašė. Tada iš kišenės ištraukė dvidešimt eurų ir padėjo ant stalo.
— Kelionei, — pasakė ji. — Daugiau neturiu.
Eglė pažvelgė į banknotą, paskui į tetą.
— Aš galėsiu grąžinti, — atsakė ji.
— Nereikia.
Teta atsistojo ir išėjo. Nepabučiavo, nepaglostė. Tik prie durų stabtelėjo ir pasakė:
— Tu panaši į mamą. Tik dar užsispyrusi.
Eglė sulankstė pasirašytą formą į keturias dalis ir įsidėjo į striukės vidinę kišenę. Ten, kur per šalčius ji nešiojo duonos maišelį, dabar gulėjo popierius, nuo kurio priklausė, ar jie liks kartu.
Po savaitės močiutė grįžo iš ligoninės. Išsekusi, bet gyva. Ji sėdėjo ant sofos, apsiklojusi raudona skara, ir žiūrėjo, kaip Eglė verda sriubą iš maišelio.
Romas užėjo su šviežios duonos kepalu.
— Kaip jaučiatės? — paklausė jis.
— Kaip senas medis, kurį apipjaustė, — atsakė močiutė. Paskui pažvelgė į jį pro primerktas akis. — Aš žinau, kas jūs. Eglė pasakojo.
Eglė nuleido galvą. Į sriubą įkrito maišelio kampas.
— Ji gera darbuotoja, — pasakė Romas. — Tik per daug sau užkrauna.
Močiutė šyptelėjo ir nudelbė akis į skarą.
— Ji visada tokia. Dėl to aš ir meldžiuosi, kad spėčiau ją užauginti.
Tada nutiko tai, dėl ko vertėjo pasakoti šitą istoriją.
Vasario pradžioje mokyklos socialinė darbuotoja atėjo į kepyklą. Ji padėjo ant prekystalio aplanką ir pasakė:
— Turiu pranešti, kad šeima nebegali likti be nuolatinės globos. Močiutė pripažinta neveiksnia.
Romas paėmė aplanką ir atsivertė. Ten buvo lapas su data ir parašais.
— Aš žinau, — atsakė jis. — Dėl to mes jau pateikėm prašymą.
— Kokį prašymą?
Jis iškvietė Eglę iš sandėlio. Ji atėjo su miltais ant prijuostės.
— Parodyk jai popierių, — pasakė Romas.
Eglė nusiprausė rankas, nusiėmė prijuostę ir atsisegė striukės vidinę kišenę. Ten tebegulėjo sulankstyta forma. Ji padėjo ją ant prekystalio.
Socialinė paėmė, perskaitė. Pakėlė antakius.
— Tai nepakanka. Reikia, kad močiutė turėtų pajamų arba jūs — globos išmoką. Ir kur jūs gyvensit? Butas avarinės būklės, dokumentuose nėra jūsų vardų.
Romas atsitiesė.
— Mes jau sprendžiam, — pasakė jis. — Čia mano buto dokumentai. Aš pasiūliau šeimai gyventi virš kepyklos.
Socialinė sužiuro į jį.
— Jūs — svetimas žmogus. Kodėl?
— Nes aš kepu duoną, — atsakė Romas. — O kai matau, kad vaikas nešioja maistą šeimai ir pats nevalgo, turiu pasirinkimą. Aš pasirinkau.
Socialinė neatsakė. Tik užrašė kažką ir išėjo.
Po savaitės atėjo raštas: laikinai leista šeimai gyventi pas Romą, kol teismas spręs dėl nuolatinės globos. Močiutė turėjo teisę į pašalpą — šimtas keturiasdešimt eurų per mėnesį. Romas pridėjo dar tiek pat iš savo kepyklos pajamų, kad vaikai gautų pietus mokykloje.
Viskas atrodė išspręsta. Bet liko tai, kas graužė Eglę.
Kovo naktį Romas rado ją virtuvėje. Ji stovėjo prie lango, žiūrėjo į gatvę, kurioje sūkuriavo vėjas.
— Kodėl jūs tai darote? — paklausė ji, neatsisukdama.
— Ką?
— Viską. Kambarį, pinigus, teismus.
Romas atsisėdo prie stalo. Padėjo ant jo raktus.
— Nes tu man priminei vieną mergaitę, kurią seniai pažinojau, — atsakė jis. — Mano dukrą. Ji irgi meluodavo, kad valgė mokykloje, nors nevalgiusi grįždavo namo. Aš to nesupratau, kol nebuvo per vėlu.
Eglė pasisuko. Jos veide nebuvo baimės — tik nuovargis, kuris kyla iš ilgo bėgimo.
— O kas jai?
— Nebėra. Užspringo. Penkiolika metų atgal. Taip ir neatleidau sau.
Eglė priėjo prie stalo, paėmė svetimus raktus ir pasvėrė delne.
— Tuomet galėtumėte ne man padėti, o dėl jos, — pasakė ji.
— Gal. Bet padedu tau, nes tu kitokia. Tu nepasidavei.
Ji grąžino raktus.
— Aš noriu mokėti nuomą, kai gausiu globos išmoką. Keturiasdešimt eurų per mėnesį.
Romas nustebo.
— Iš kur žinai, kiek kainuoja?
— Paskaičiavau. Butas mažas, šildymas centrinis, jūs vis tiek gyventumėte vienas.
Romas nusišypsojo. Pirmą kartą per tris mėnesius.
— Gerai, — pasakė jis. — Čia yra sutartis. Pasirašyk kryžiuku, kol neišmoksi rašyti savo vardo.
Eglė pasirašė. Tada ji padarė tai, ko jis nesitikėjo: atsisegė striukės kišenę, ištraukė tą pačią formą, kuri buvo jau aptrintomis briaunomis, ir padėjo prieš jį.
— Šitą pasilikite, — pasakė ji. — Kad žinotumėte, jog niekur nepasiduosiu.
Ir tą naktį ji pirmą kartą užrašė ant viršaus pieštuku: „Eglė – kepėjos mokinė“.
Po metų, spalį, Romas stovėjo prie kepyklos durų. Pro vitriną matėsi, kaip Eglė, dabar jau antraeilė, pati kepa riestainius. Ant jos galvos — balta kepurė, per didelė, bet švari. Šalia stovėjo Luka ir minkė tešlą, o Morta ant maišų su miltais dėliojo skaičius iš razinų.
Močiutė sėdėjo kampe ir fotografavo juos tuo senu fotoaparatu. Ji buvo sulinkusi, bet rankos nustojo drebėti.
Romas įėjo.
— Kaip sekasi? — paklausė jis.
Eglė nusibraukė miltuotą ranką į prijuostę.
— Gerai, — atsakė ji. — Pirmą kepalą pardaviau. Už tris eurus.
Ji pasitempė nuo prekystalio ir padėjo prieš jį monetą.
— Čia jūsų dalis, — pasakė ji. — Dvidešimt centų.
Romas paėmė monetą. Paskui atidavė ją Mortai.
— Į taupyklę, — pasakė jis.
Morta įmetė ją į stiklinį indą, kur jau žvangėjo kitos monetos. Ant indo buvo priklijuotas lapelis su užrašu „Nuomai“.
Eglė stovėjo prie lango, pro kurį krito spalio saulė. Ji buvo liesa, bet pečiai — tiesūs.
— Aš noriu pasakyti jums ačiū, — pradėjo ji.
— Nereikia, — pertraukė Romas.
— Noriu, — pasakė ji. — Nes aš visą laiką galvojau, kodėl jūs mane tą rytą sekėte, užuot tiesiog davę duoną.
Romas nusijuokė.
— Aš nesekiau. Aš ėjau pasižiūrėti, ar tu ne ledais prekiauji.
— O jeigu taip?
— Tada būčiau nupirkęs ledų ir išėjęs.
Eglė neatsakė. Ji pažvelgė į laikrodį virš durų — septynios dešimt. Paskui nusiėmė kepurę ir pakabino ant kablio.
— Man reikia į mokyklą, — tarė ji. — Šiandien man dešimt metų.
Romas sustingo.
— Palauk, — pasakė jis. — Kodėl nepasakei?
— Nes jūs būtumėt pirkę tortą.
— O kas blogai su tortu?
Eglė gūžtelėjo.
— Aš niekada nemėgau tortų.
Tada ji išėjo. Prie durų atsigręžė ir pridūrė:
— Bet jei jau taip norit — imkit šakotį. Bet tik mažą gabalėlį.
Ir ji nubėgo per kiemą, kuriame krito riešutai nuo seno medžio.
Romas stovėjo prie kepyklos durų ir žiūrėjo jai iš paskos. Jis neišėjo pirkti šakočio. Užuot tai padaręs, nuėjo į virtuvę, įsijungė tešlos maišytuvą ir pradėjo kepti mažą biskvitą — tokį, kokį kepdavo dukrai. Be kremo, be cukraus, tik su trupučiu medaus.
Kai Eglė grįžo iš mokyklos, ant stalo stovėjo biskvitas, o ant jo — viena žvakė.
— Uždekite, — pasakė ji.
Romas uždegė. Eglė užsimerkė, palinkėjo kažko, ko nepasakė, ir užpūtė.
Paskui ji paėmė peilį ir padalijo biskvitą į penkias lygias dalis.
— Viena jums, — pasakė ji. — Viena močiutei, viena man, viena Lukai, viena Mortai.
Ji padėjo dalis ant lėkščių.
— O šešta? — paklausė Morta.
— Šeštos nėra, — atsakė Eglė. — Bet kai sukaks vienuolika, kepsiu pati.
Ir ji pirmą kartą per visus metus pati pasiėmė didžiausią gabalą.
Romas pažvelgė į ją. Ji valgė lėtai, neatitraukdama akių nuo lango, už kurio Šeškinėje kilo vėjas ir nešėsi lapus į Neries pusę. Ant stalo žvakė baigė degti ir ištiško vašku ant indo su monetomis.
Pro duris įėjo močiutė su fotoaparatu. Ji nustatė kadrą ir paspaudė mygtuką.
— Rytoj atspausdinsiu, — pasakė ji. — Įdėsiu į albumą.
Eglė atsistojo, paėmė nuo stalo peilį ir nuvalė jį. Paskui įdėjo į stalčių, kur gulėjo senos kepyklos sąskaitos, ir uždarė.
— Gerai, — tarė ji. — Dabar eikim valgyti blynų.
Ir jie visi nuėjo į virtuvę, kur Romas pirmą kartą per dešimt metų užsirišo prijuostę ne dėl to, kad reikėjo, o dėl to, kad norėjosi.
O tą naktį, kai visi užmigo, Eglė atsikėlė, nuėjo prie stalo, kuriame gulėjo sutartis, ir ant paskutinio lapo parašė pieštuku:
„Mokėjimas Nr. 1 — dvidešimt centų. Liko keturi šimtai aštuoniasdešimt eurų.“
Ji padėjo raštelį į stiklinį indą, kur žvangėjo monetos, ir pirmą kartą per labai ilgą laiką užmigo ne iš nuovargio, o iš tyros širdies.
