Lietus barbeno į Pavilnių dvaro langus. Ilgos užuolaidos siūbavo, o restorano salė kvepėjo šlapiais grindinio akmenimis ir baltomis rožėmis. Aš stovėjau prie altoriaus, o mano delnai buvo šalti. Ne dėl jaudulio prieš vestuves. Dėl baimės. Prieš pusvalandį mama Viktorija pasilenkė prie manęs ir pasakė: „Nesijaudink, sūnau. Aš viskuo pasirūpinsiu." Aš pamaniau, kad ji kalba apie gėles arba apie svečių sėdėjimo planą. Dabar, kai atsivėrė durys ir prasidėjo Mocarto muzika, supratau, kad ji kalbėjo apie ką kita.
Ieva ėjo per salę, susikibusi su savo tėvu. Jos laikysena buvo ideali, nugara tiesi, plaukai tobuli, makiažas nepriekaištingas. Ji jau buvo perėjusi pusę kelio, kai vienas iš svečių, mano teta Regina, garsiai įkvėpė ir sugniaužė vėduoklę delne. Ieva to nepastebėjo, ji ėjo toliau, žvelgdama tiesiai į mane. Tik trečioje eilėje sėdinti moteris pasilenkė prie kaimyno ir sušnibždėjo kažką, rodydama pirštu žemyn. Aš pažvelgiau ten, kur rodė pirštas, ir pamačiau: apačioje, palei suknelės apvadą, buvo tamsi juosta, tarsi audinys būtų vilktas per ką tik nuplautą grindinį. Vėliau sužinojau, kad taip ir buvo — mama, praėjusią naktį apsimesdama, kad tvarko vestuvių salę, paliejo ant slenksčio grindų valymo skystį ir palindo šalikelėje palei duris tamsų kilimėlį, per kurį suknelės apačia turėjo neišvengiamai nusitepti, kai Ieva žengs pro tas pačias duris, pro kurias visada įeidavo nuotakos šioje salėje. Kvailas, apgailėtinas planas — sugadinti akimirką, apkaltinti "netvarkingumu", pasėti abejonę tarp svečių. Aš tai žinojau. Ir nieko nepasakiau.
Ieva priėjo prie manęs. Ji pasilenkė, apsimesdama, kad bučiuoja į skruostą, ir pasakė tokia tyla, kad išgirdau tik aš:
— Tavo mama pamiršo vieną dalyką.
— Ką? — ištariau vos girdimai.
— Kad aš moku skaityti ne tik meilės laiškus. Aš moku skaityti įmonių balansus.
Ji atsistojo šalia manęs, susidūrusi su kunigu. Mano širdis sustojo. Aš pažinojau tą šypseną. Tai buvo ne meilė. Tai buvo pasmerkimas.
Mūsų istorija prasidėjo prieš dvejus metus, viename technologijų forume Šiaurės miestelyje. Ieva dirbo finansų analitike. Aš buvau „Vilniaus Investicijų" vykdantysis direktorius. Ji nebuvo iš tų, kurios mato tik pinigus. Ji matė skaičius. Ji uždavinėjo per daug teisingus klausimus. Man patiko jos protas, bet mamai jis atrodė pavojingas. „Ji per daug smalsi, Tomai", — sakydavo mama. „Ji ieško raktų į mūsų seifą." Aš ją ramindavau, kartodavau, kad Ieva tik nori man padėti. Bet bėda buvo ta, kad mama buvo teisi. Ieva ieškojo. Ir rado.
Šeimos verslas nebuvo švarus. Mama sukūrė schemą su įmone „Srautas & Ko". Fiktyvios konsultacijos. Pinigai plaukė ratais. Aš pasirašinėjau dokumentus, kuriuos ji man paduodavo su žodžiais „tėčiui nereikia žinoti visų smulkmenų, jis ir taip apkrautas". Tėtis, Jonas, buvo bendraįmonis, bet finansų dalį ir konsultacijų sutartis dešimtmečiais tvarkė mama — tokia jau buvo mūsų šeimoje sutartis, dar nuo laikų, kai jis statė gamyklos linijas, o ji sėdėjo apskaitoje. Jis pasitikėjo ja aklai, nes ji buvo jo žmona trisdešimt metų ir niekada nedavė pagrindo suabejoti. Aš nebuvau visiškai aklas, bet įtikinau save, kad tai normalu. „Taip daro visi", — sakydavo mama. Aš mylėjau Ievą, bet bijojau mamos. Bijojau scenų, isterikų, grasinimų atimti paveldėjimą. Todėl tylėjau.
Kai prieš mėnesį Ieva atsisakė pasirašyti vedybų sutartį, kurią parengė mūsų šeimos advokatas, mama įsiuto. „Ji nori patekti į mūsų pinigus!" — šaukė ji virtuvėje. Aš girdėjau, bet apsimečiau, kad ne. O tada pamačiau dokumentus, kurių neturėjau matyti. Atvirą aplanką ant Ievos stalo. Pavadinimai, sumos, maršrutai. Ji viską buvo suskaičiavusi. Viską. Kai paklausiau jos apie tai, ji atsakė: „Ar tikrai nori apie tai kalbėti, Tomai?" Aš pasakiau „ne" ir pakeičiau temą. Tai buvo didžiausia mano gyvenimo klaida.
Vestuvių išvakarėse mama man pasakė: „Aš viską sutvarkysiu." Aš maniau, kad ji kalba apie gėlių pristatymą, kuris vėlavo. Tik dabar supratau, ką ji turėjo omenyje, stovėdama prie tų pačių durų su kibiru ir šluoste vėlai vakare, kai visi svečiai jau buvo išvykę į viešbutį.
Grįžkime prie altoriaus. Kunigas pradėjo kalbą apie meilę ir pasitikėjimą. Ieva stovėjo šalia manęs, o jos buvimas buvo tarsi šaltas peilis. Mano gerklė buvo surakinta. Atėjo laikas sakyti priesaikas. Aš pradėjau kalbėti. Kalbėjau apie amžiną ištikimybę, nors mano viduje visa kita rėkė apie išdavystę. Vos galėjau ištarti žodžius.
Tada kalbėjo Ieva. Ji pažvelgė į svečius, į savo tėvą, į mano tėvą Joną, kuris sėdėjo pirmoje eilėje ir atrodė toks pat sutrikęs kaip ir aš. O tada ji pažvelgė į mane.
— Tomai, aš mylėjau tave. Bet tavo mama sugadino ne tik mano suknelę. Ji sugadino mūsų ateitį. Ir aš žinau kodėl. Aš žinau apie „Srautas & Ko". Aš žinau apie pinigus. Ir prieš valandą perdaviau visus dokumentus savo advokatei.
Salėje įvyko sprogimas be garso. Žmonės pradėjo klibinti kėdes ir žiūrėti vienas į kitą. Mano mama pašoko iš savo vietos. Jos veidas buvo raudonas kaip burokas.
— Tai šantažas! — sušuko ji. — Ji meluoja!
Ieva net nežiūrėjo į ją. Ji žiūrėjo į mane.
— Ne, ponia Viktorija. Tai yra teisybė. Jūs norėjote, kad atrodyčiau kaip netvarkinga, apsileidusi nuotaka — kad visi šnabždėtųsi apie mano suknelę, o ne apie jūsų sąskaitas. Bet jūs pamiršote, kad šioje šalyje finansinės machinacijos turi labai aiškų poveikį reputacijai.
Mano tėvas Jonas visą laiką sėdėjo nejudėdamas. Jo veidas buvo baltas kaip popierius. Jis lėtai atsistojo. „Tomai… apie ką ji kalba?" Aš negalėjau atsakyti. Mano liežuvis atsisakė suktis. „Atsakyk! Dėl Dievo, atsakyk!" Aš vis tiek tylėjau. O mano tylėjimas buvo garsesnis už bet kokį prisipažinimą.
Ieva nusiėmė žiedą. Jis buvo šaltas. Ji įdėjo jį man į delną ir sugniaužė mano pirštus.
— Vestuvės atšaukiamos, bet vakarienė — ne. Siūlau visiems pasivaišinti, nes mano buvusi beveik-šeima sumokėjo už tai iš pinigų, kurių nesugebėjo legaliai paaiškinti.
Ji pasisuko į savo tėvą, kuris atrodė sukrėstas, bet jo nugara buvo tiesesnė nei bet kada anksčiau, ir jie išėjo iš salės. Mano mama bandė bėgti paskui juos, bet mano tėvas pagriebė ją už riešo. Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau, kaip jis viešai sustabdo jos sceną.
Po to sekė chaosas. Advokatai. Auditoriai. Mano tėvas visą naktį praleido biure su buhaltere, kurią pats pasikvietė iš šalies, nes nebepasitikėjo niekuo iš savų. Ryte jis atėjo pas mane su aplanku rankose, atverstu ties suma, kurios aš anksčiau nebuvau matęs surašytos taip aiškiai. „Aš tau viską patikėjau. Tau ir jai. O jūs abu tylėjote metų metus." Jis negalėjo baigti sakinio. Tiesiog pažvelgė į mane ir pasakė: „Tu man nebesūnus."
Aš pabandžiau susisiekti su Ieva. Ji neatsiliepė. Nuėjau prie jos buto. Ji neatidarė. Per duris pasakiau: „Aš myliu tave. Aš noriu viską sutvarkyti." Ji atsakė: „Tvarkyk ne dėl manęs. Tvarkyk dėl savęs. Bet manęs jau seniai nebėra tavo gyvenime."
Ji buvo teisi. Aš visada buvau mamos šešėlyje. Galvojau, kad būti mamos sūnumi yra saugiau, nei būti vyru. Bet klaida buvo ne tai, kad mylėjau mamą. Klaida buvo tai, kad leidau jai paversti mane bailiu.
Keturi mėnesiai audito buvo pragaras. Aš praradau darbą. Mūsų šeimos vardas buvo purvinas. Mama bandė suversti kaltę man. „Tai tu pasirašei dokumentus! Tu ją parsivedei!" — šaukė ji. Ji nebegalėjo sėdėti šalia manęs per pietus, nes bijojo, kad aš galiu ją išduoti.
Pagaliau vieną lietingą trečiadienio rytą pasiėmiau reikiamus popierius. Buvau susitaręs su šeimos advokatu. Įėjau į biurą, kuriame dabar sėdėjo tėčio pasamdytas krizių vadybininkas. Ant stalo padėjau raktelius nuo tarnybinio „Audi Q7", kuris jau seniai stovėjo garaže, nes neturėjau teisės juo naudotis. Tada paėmiau parkerį ir pasirašiau pavedimą. Grąžinau trisdešimt tūkstančių eurų į įmonės sąskaitą. Tai buvo mano dalis, kurią pasiėmiau iš „Srautas & Ko" schemos. Neprašiau atleidimo. Tiesiog atidaviau tai, kas nebuvo mano.
Paskui išėjau į gatvę. Vilnius buvo pilkas ir šlapias. Ant stalo biure liko mano kavos puodelis su šaltos arbatos likučiais. Paėjau iki stotelės. Autobuso bilietas kainavo devyniasdešimt centų. Turėjau penkis eurus. Nusipirkau bilietą. Sėdėjau autobuse, žiūrėjau pro langą ir jau buvau pamiršęs, kaip atrodo viešasis transportas. Pro langą mačiau Antakalnį, mano seną mokyklą, mažas krautuvėles.
Mama bandė man skambinti. Nuspaudžiau atmetimą.
Po metų mačiau Ievą. Ji gėrė kavą senamiestyje su nepažįstamu vyriškiu. Ji atrodė laiminga. Juokėsi. Aš nesustojau. Tiesiog praėjau pro šalį. Ji manęs nepastebėjo.
Autobusas tą trečiadienį pasuko į Antakalnio gatvę, ir lietaus lašai ant stiklo susiliejo į vieną drumzliną liniją. Aš įsidėjau tuščią bilieto skiautę į švarko kišenę, ten, kur kadaise laikydavau įmonės vizitines korteles. Kišenė buvo tuščia, jei neskaičiuoji tos skiautelės popieriaus. Autobusas sustojo, durys atsidarė, ir aš išlipau į lietų be skėčio.
