Klaipėdoje tą rytą lijo taip, kaip moka lyti tik prie jūros — smulkiai, įkyriai, tarsi oras pats būtų pavargęs. Rytis Kundrotas stovėjo prie stiklinio lifto, kylančio į keturiasdešimt pirmą aukštą, ir žiūrėjo, kaip miestas po juo nyksta pilkumoje. Uostas, kranai, senamiesčio stogai — viskas mažėjo, kol virto maketu. Delnas, kuriuo jis laikėsi už turėklo, buvo drėgnas. Ne nuo lietaus — nuo to, kas laukė už lifto durų.
Prieš tris dienas jis net neįsivaizdavo, kad šis pastatas egzistuoja.
Rytis dirbo staliu. Maža dirbtuvėlė šalia žvejų uosto, pjuvenų kvapas, rankos su įtrūkusiomis nagų odelėmis. Jis nebuvo skurdžius, bet iki marmuro vestibiulių jam buvo toli. O dabar stovi lifte, kvepiančiame odine sėdyne ir kažkuo brangiu, ir laukia susitikimo su moterimi, kurios veidą matė žurnaluose, bet niekada nesiejo su viena vienintele naktimi prieš aštuonerius metus.
Liftas sustojo. Durys prasivėrė be garso.
Ji stovėjo prie didžiulio lango, apsirengusi baltais marškiniais, rankos sukryžiuotos. Ieva Stankevičiūtė — logistikos milžinės „Baltijos kelias“ vadovė, moteris, kurios nuotraukas spausdina verslo leidiniai. Tik dabar ji neatrodė kaip iš viršelio. Ji atrodė kaip žmogus, kuris aštuonerius metus laikė užrakinęs duris ir staiga išgirdo beldimą.
— Tai tu, — pasakė ji. Ne klausimas. Konstatavimas.
Ryčiui užteko šių dviejų žodžių, kad krūtinėje kažkas užsiveržtų.
***
Viskas prasidėjo antradienį, Melnragės paplūdimyje.
Rytis sėdėjo ant suoliuko prie dviračių tako, gurkšnojo kavą iš popierinio puodelio ir žiūrėjo į bangas. Buvo vėjuota, bet jis mėgo tą vėją — vienintelis dalykas, kuris išvalydavo galvą po naktų be miego. Šalia ant suoliuko gulėjo jo kuprinė su įrankiais, o marškinių rankovės buvo užraitotos. Ant kairiojo dilbio — senas tatuiruotės piešinys, sulūžęs kompasas.
Jis tos tatuiruotės beveik nebeprisiminė. Aštuoneri metai buvo ilgas laikas. Viena naktis Vilniuje, vienas baras senamiestyje, viena moteris, pasivadinusi Ieva. Tiesa, tada ji sakė kitaip — gal Inga, gal Irena. Po tiek metų jis neprisiminė vardo, tik juoką ir tai, kaip ji dingo auštant, palikusi ant pagalvės kompaso piešinį ant servetėlės. Jis tą piešinį nusinešė pas tatuiruotoją, nes tada jam atrodė, kad jis pats yra kaip sulūžęs kompasas — rodyklė sukasi, bet krypties nėra.
— Atleiskite, — pasigirdo vaiko balsas.
Rytis pasuko galvą. Priešais jį stovėjo trys mergaitės. Visos vienodos. Tiksliau — identiškos. Trys trinukės, apsirengusios šviesiomis striukėmis, per brangiomis paplūdimio orui. Už jų, kokius dešimt metrų, prie juodo visureigio stovėjo moteris su pilka uniforma — auklė. Ji kalbėjo telefonu, nusisukusi.
— Jūs turite tokią pat tatuiruotę kaip mūsų mama, — pasakė viena iš mergaičių. Ta, kurios plaukai buvo supinti į dvi kasas.
Rytis pažvelgė į savo dilbį. Sulūžęs kompasas. Aštuonerių metų senumo rašalas.
— Ką tu pasakei? — jo balsas buvo tylesnis, nei norėjo.
Vidurinė mergaitė parodė pirštu:
— Kompasą. Tik mamos yra ant peties.
Rytis pajuto, kaip kava puodelyje atvėso. Ne, ne kava. Jis pats atvėso.
— Kaip jūsų mama vadinasi? — jis bandė kalbėti ramiai, bet žodžiai strigo.
Auklė apsisuko ir puolė prie jų. Veidas išblyškęs, pirštai nervingai gniaužė telefono dėklą.
— Mergaitės, negalima kalbėti su nepažįstamaisiais! Atsiprašau, jos neturėjo…
— Palaukite, — Rytis atsistojo. — Aš tik noriu sužinoti, kaip jų mama vadinasi.
Auklė dvejojo. Ji atsitraukė per žingsnį, tarsi Rytis būtų koks nusikaltėlis.
— Tai ne jūsų reikalas. Prašau nesivelti.
Ji sugriebė mergaites už rankų ir beveik nustūmė link visureigio. Durys užsitrenkė. Rytis liko stovėti prie suoliuko, spiginant lietui, kuris kaip tik ėmė stiprėti.
Tada vidurinė mergaitė atsisuko. Pro tamsų stiklą jis matė tik jos akis. Pilkas. Tokias pat, kokias jis prisiminė iš tos nakties, nors bandė užmiršti aštuonerius metus.
***
Vakare namuose Rytis negalėjo nuryti nė kąsnio. Jo sūnus Nojus miegojo kitame kambaryje, apsikabinęs pliušinį kiškį, kurį buvo gavęs per gimtadienį. Rytis atsidarė seną nešiojamąjį kompiuterį ir į „Google“ įvedė: „Ieva Stankevičiūtė vaikai“.
Nuotraukos iššoko akimirksniu. Ieva verslo pusryčiuose. Ieva prie naujo logistikos centro atidarymo. Ieva, vedanti už rankų tris identiškas mergaites. Jokio vyro šalia. Jokio tėvo.
Tada jis rado nuotrauką iš labdaros vakaro. Jos suknelė buvo atvira nugara, o ant kairiojo peties — sulūžęs kompasas. Tas pats piešinys. Ta pati linija, kurią jis tąnakt nupiešė ant servetėlės, nes buvo girtas, pavargęs ir įsimylėjęs moterį, kuri rytą dings.
Jis uždarė kompiuterį. Skaičiai sukosi galvoje: mergaitėms galėjo būti septyneri, gal aštuoneri. Viskas sutapo.
Rytis ilgai sėdėjo tamsoje. Virtuvėje kapsėjo čiaupas. Už lango švietė kaimyno paliktas apšvietimas. Ant stalo stovėjo neatkimštas alaus butelis, prie jo — Nojaus piešinys: du žmogeliukai, laikantys už rankų, ir kreivai užrašyta „tėtis ir aš“.
Jis paėmė piešinį ir įsidėjo į kuprinę. Tarsi šis popieriaus lapas galėtų priminti, kad jis ne šiaip žmogus iš gatvės.
***
Ryte jis nuėjo į „Baltijos kelio“ būstinę.
Receptionistė — jauna moteris su ausinukais ir pernelyg tiesia laikysena — nusišypsojo jam mandagiai, bet jos akys jau skaičiavo jo striukę, džinsus, darbo batus.
— Pas Ievą Stankevičiūtę? Be registracijos neįmanoma.
Rytis paprašė popieriaus lapo. Parašė keturis žodžius ir padavė jai.
Moteris perskaitė. Pažiūrėjo į jį. Paskui į lapą. Paskui vėl į jį.
— Palaukite čia.
Po dešimties minučių jis jau kilo tuo pačiu stikliniu liftu.
Lape buvo tik: „Aš turiu kompasą. Sulūžusį.“
***
— Taip, — pasakė Ieva. — Mergaitės yra tavo.
Rytis atsirėmė į kėdės atlošą. Keturiasdešimt pirmas aukštas, o jam trūko oro.
— Tu žinojai. Aštuonerius metus.
— Aš nežinojau, kas tu. Neturėjau tavo telefono numerio. Tik vardą, kuris, pasirodo, buvo netikras.
— O tu pasivadinai kitaip.
— Taip.
Jiedu stovėjo priešais vienas kitą — tarp jų tik stiklinis stalas ir aštuonerių metų tyla. Rytis ieškojo žodžių, bet jie buvo kaip pjuvenos: smulkūs, sausi, besibarstantys.
— Galėjai surasti, — pagaliau ištarė jis. — Jei būtum norėjusi.
— O tu? — ji pakėlė galvą. — Tu irgi galėjai ieškoti tos moters, kurią sutikai vieną naktį. Bet negrįžai.
— Nes buvau įsitikinęs, kad ji dingo tyčia. Kad tai buvo vienkartinis susitikimas.
Ieva nusisuko į langą. Žemiau jūra ir uostas suliejosi į vieną pilką juostą.
— Kai sužinojau, kad laukiuosi, buvau pasimetusi. Kompanija buvo prie bankroto ribos. Mano tėvas buvo miręs, motina — ligoninėje. Aš buvau viena. O tada — trys širdelės vienu metu. Trys. Žinai, ką reiškia pagimdyti ir auginti trinukes vienai?
— Bet tu nebuvai viena. Turėjai…
— Ką? Tave? Stalių, kuris net nesugebėjo pasakyti savo tikrojo vardo?
Rytis pajuto, kaip žandikauliai susigniaužė.
— Aš nesugebėjau? O tu pasakei savo?
Ji nutilo. Tai nebuvo kaltinimo pauzė. Tai buvo pauzė žmogaus, kuris pirmą kartą per daugelį metų neturi paruošto atsakymo.
— Nenorėjau, kad mergaitės augtų kaip skandalas. Verslo pasaulyje vaikai be tėvo — ne istorija apie vienišą motiną. Tai istorija apie silpnybę. O aš negalėjau būti silpna.
Rytis atsiduso. Jis galėjo šaukti. Galėjo trenkti kumščiu į stiklą. Galėjo išeiti. Vietoj to jis pasakė tai, ko pats nesitikėjo:
— Aš nenoriu tavo pinigų. Noriu jas matyti.
Ieva atsisuko.
— Ne teisme. Ne per advokatus. Ne skandale. Tiesiog — susipažinti.
Ji ilgai žiūrėjo į jį. Paskui paėmė rašiklį nuo stalo, pasuko jį tarp pirštų.
— Rytoj. Pas mane. Nė žodžio spaudai.
— Nė žodžio, — jis linktelėjo.
***
Kitą dieną Rytis važiavo į Ievos namus. Tai buvo didelis mūrinis namas ant kalvos šalia Girulių miško. Kieme stovėjo du automobiliai — juodas visureigis ir sportinis kupė, kurio markės Rytis net nepažino. Prie vartų augo šermukšnis, nukaręs sunkiomis kekėmis.
Mergaitės laukė didžiajame kambaryje. Trys vienodos, trys skirtingos: viena sukiojo plaukų sruogą, kita stovėjo pasirėmusi į pianiną, trečia sėdėjo ant palangės ir kramsnojo obuolį.
— Jūs esate tas dėdė su kompasu, — pasakė ta, kuri laikė obuolį. Ji nusišypsojo.
Rytis nusišypsojo atgal. Tik dabar pajuto, kad širdis mušasi kažkur gerklėje.
— Taip. Aš esu Rytis.
— O aš — Liepa. Čia — Urtė. O ten — Saulė.
Ieva stovėjo prie durų, sukryžiavusi rankas. Ji neatrodė piktai. Ji atrodė išsigandusi.
Mergaitės ėmė klausinėti. Kodėl kompasas sulūžęs? Ar jis moka taisyti medinius daiktus? Ar gali pagaminti lėlytei lovytę? Rytis atsakinėjo, juokėsi, o tuo metu jo galvoje sukosi tik viena mintis: jis turi tris dukras. Tris.
Vėliau, kai mergaitės išbėgo į kiemą, Ieva priėjo arčiau.
— Aš joms pasakiau tik tiek, kad tu esi senas draugas.
— Suprantu.
— Ne, — ji papurtė galvą. — Tu nesupranti. Aš joms melavau aštuonerius metus. Dabar nežinau, kaip nustoti.
Rytis pažvelgė į ją. Pirmą kartą jis matė ne verslo moterį, ne vadovę, ne moterį iš žurnalų. Jis matė Ievą, kuri prieš aštuonerius metus pabėgo auštant, nes išsigando.
— Pamažu, — pasakė jis. — Nebūtina visko iš karto.
Ji atsiduso. Kažkas jos veide suglebo.
***
Bet ramybė truko neilgai.
Po trijų savaičių Ieva paskambino. Jos balsas buvo lygus, bet Rytis jau mokėjo atpažinti tą lygumą — ji skambindavo tik tada, kai viduje viskas drebėjo.
— Mano pusbrolis sužinojo.
— Kas jis?
— Tomas. Jis dirba mano kompanijoje. Pavaduotojas. Ir jis… jis nori tavęs atsikratyti.
Rytis sėdėjo savo dirbtuvėje, tarp oblių ir medžio drožlių. Už sienos kaukšėjo kaimynas, remontuojantis kambarį.
— Ką reiškia atsikratyti?
— Jis mano, kad tu keli grėsmę. Kad gali pareikšti teises į mergaites ir — neduok Dieve — į dalį akcijų. Jis pasakė, kad jei nesutiksi pasirašyti atsisakymo, jis pasirūpins, kad tavo gyvenimas taptų nemalonus.
Rytis pažvelgė į savo rankas. Pjuvenos po nagais, įtrūkusi oda. Nemalonus gyvenimas jam nebuvo naujiena.
— Ir ką tu jam pasakei?
— Kad tu nepretenduojate į nieką.
— O ką jis?
— Jis manimi netiki.
Rytis atsistojo. Dirbtuvėje buvo tvanku, nors už atviro lango kvepėjo jūra ir rudens pradžia.
— Klausyk, Ieva. Aš nepasirašysiu jokio atsisakymo. Ne dėl to, kad noriu pinigų. O dėl to, kad mergaitės turi teisę žinoti.
— Žinau, — ji nutilo. — Bet Tomas turi ryšių. Jis gali tave…
— Ką? Įbauginti? — Rytis nusijuokė. Tai buvo trumpas, sausas garsas. — Aš jau esu buvęs ir geriau, ir blogiau. Manęs įbauginti negalima.
Tyla. Tada ji ištarė tai, dėl ko jis vos neišmetė telefono pro langą.
— Jis grasina Nojumi.
Rytis sugniaužė telefoną taip stipriai, kad plastikinis dėklas trakštelėjo.
***
Tą vakarą jis sėdėjo ant Nojaus lovos krašto ir žiūrėjo, kaip berniukas piešia. Įvairiaspalviai kreidelės, ant grindų išmėtyti popieriaus lapai. Nojus piešė jūrą. Didelės mėlynos bangos, o ant jų — mažas laivelis.
— Tėti, kodėl laivelis vienas? — paklausė Nojus.
Rytis nusuko galvą į langą. Už jo lijo.
— Jis ne vienas. Jis tiesiog dar nepriplaukė.
***
Susitikimas su Tomu įvyko po dviejų dienų. Ieva suorganizavo jį savo namuose, kai mergaitės buvo pas motiną. Rytis atvyko pirmas. Jis stovėjo prie lango ir žiūrėjo į sodą, kai durys atsidarė.
Tomas buvo aukštas, liesas, su brangiu laikrodžiu ant riešo ir šypsena, kuri atrodė priklijuota.
— Vadinasi, tai tu, — pasakė jis, eidamas į kambarį. — Stalius iš Klaipėdos.
— Tiesiog tėvas, — atsakė Rytis.
Tomas nusijuokė.
— Tėvas, kuris nėra įrašytas į jokį dokumentą. Kuris neturi jokių teisių. Ir kuris, tiesą sakant, yra tik atsitiktinumas.
Ieva norėjo kažką pasakyti, bet Rytis pakėlė ranką.
— Aš esu jų biologinis tėvas. Ir man nereikia tavęs, kad tai žinočiau.
— Biologija — tik formalumas. Mergaitėms reikia stabilumo. Reputacijos. Paveldėjimo teisių. O tu… — Tomas pažvelgė į jį nuo galvos iki kojų. — Tu gali joms tik pakenkti.
Rytis nieko neatsakė. Jis priėjo prie stalo, ant kurio stovėjo Tomas atsineštas portfelis. Atidarė jį. Viduje — šūsnis dokumentų.
— Kas tai?
— Atsisakymas. Pasirašyk, kad nepretenduoji nei į tėvystę, nei į akcijas. Mes tau sumokėsime. Sakykim… penkiasdešimt tūkstančių eurų.
Rytis pažvelgė į Tomą. Tada į Ievą. Jos veidas buvo balta kaukė.
— Tu jam pasiūlei? — paklausė Rytis.
— Ne, — atsakė Ieva. — Jis pats.
— Ji per minkšta, — nusijuokė Tomas. — Moterys visuomet per minkštos verslo reikaluose.
Rytis paėmė dokumentus. Perskaitė pirmą puslapį. Paskui antrą. Trečią. Jis neskubėjo.
— Penkiasdešimt tūkstančių, — pakartojo jis.
— Taip. Pinigai iškart. Grynais, jei nori.
Rytis padėjo dokumentus ant stalo. Paskui atsisuko į Ievą.
— Kur mergaitės?
— Pas mano mamą.
— Gerai. Klausyk, Tomas. — Rytis pažvelgė jam tiesiai į akis. — Aš nepasirašysiu.
Tomas nustebęs sumirksėjo.
— Tu padarei klaidą, staliau. Aš turiu žmonių, kurie…
— Tu neturi nieko, — pertraukė jį Rytis. — Turi pinigų ir baimę. Tai ne tas pats.
Jis padarė žingsnį arčiau.
— Aš neturiu daug pinigų. Neturiu akcijų. Bet aš turiu aštuonerius metus prarastų pusryčių. Turiu tris dukras, kurios žiūri į mane. Ir turiu sūnų, kuriam turiu paaiškinti, kas yra giminystė. Tu man grasini? Nagi.
Tomas staiga nustojo šypsotis. Jo veidas įgavo kažką aštraus.
— Aš galiu sunaikinti tavo dirbtuvę. Galiu pasirūpinti, kad tavo sūnus būtų pašalintas iš mokyklos. Galiu…
— Gali, — pritarė Rytis. — Bet ar gali susigrąžinti tai, ką mergaitės jau žino?
Tomas nesuprato.
— Jos žino, kad aš esu tas dėdė su kompasu. Jos pasakojo apie mane močiutei. Jos nupiešė man piešinius. Ir tu manai, kad jei aš dingsiu, jos tiesiog pamirš? Aštuonerių metų vaikai taip neveikia.
Ieva stovėjo nejudėdama. Kažkur giliai jos akyse blykstelėjo kažkas naujo.
Tomas pažvelgė į ją, paskui į Rytį.
— Tai dar ne pabaiga, — tarė jis ir išėjo.
Durys užsidarė su trenksmu.
***
Po šios dienos Ieva pasikeitė. Ji pradėjo skambinti dažniau. Ne dėl verslo — dėl smulkmenų. „Mergaitės klausė, kada ateisi.“ „Urtė nori parodyti tau savo piešinį.“ „Saulė sakė, kad tavo juokas toks pat kaip jos mokytojo.“ Jie pradėjo valgyti kartu. Rytis gamindavo — jis mokėjo virti, gyvendamas vienas su Nojumi. Ieva atveždavo desertų iš brangios kepyklos.
Vieną vakarą, kai vaikai jau miegojo, jie sėdėjo jos virtuvėje. Už lango drėkino sodą rudeninis lietus. Ant stalo buvo dvi vyno taurės ir atviras kompiuteris.
— Tomas padavė mane į teismą, — pasakė Ieva.
— Dėl ko?
— Dėl to, kad esu nesugebanti vadovauti. Kad priimiau sprendimus, keliančius grėsmę kompanijai. — Ji nusijuokė. — Žino, kad negali manęs atleisti, bet gali mane iškamuoti procesais.
— Kuo aš galiu padėti?
— Niekuo. Tik… būk šalia.
Rytis pažvelgė į ją. Aštuoneri metai buvo daug. Bet dabar, šį vakarą, jie abu buvo tame pačiame kambaryje, abu turėjo vaikų, kurie kitoje namo pusėje miegojo.
— Aš būsiu, — pasakė jis.
***
Teismo procesas užsitęsė dviem mėnesiams. Tomas bandė viską: melagingus kaltinimus, apkalbas, spaudimą per darbuotojus. Bet kažkas kompanijoje pasikeitė. Darbuotojai, anksčiau bijoję Tomo, pradėjo kalbėtis. Bendra darbuotoja Ievai perdavė susirašinėjimus, kuriuose Tomas planavo perimti valdymą. Negana to, jo buhalterijoje buvo rasta netinkamai deklaruotų išlaidų.
Ieva nesustojo. Ji nebuvo ta moteris, kurią jis paliko seniai. Ji buvo vadovė, kuri žino, kaip kautis.
Ir tada jis suprato, kad visa ta aštuonerių metų tyla nebuvo silpnybė. Tai buvo baimė. Baimė, kad pasaulis sužinos apie tris mergaites ir pavers jas taikiniu. Baimė, kad ji, jauna vadovė, bus sutrypta konkurentų. Baimė, kad ji praras viską, ką tėvas jai paliko.
Bet dabar ji nebuvo viena.
***
Galutinis teismo sprendimas buvo paskelbtas lapkričio pradžioje. Ieva laimėjo. Tomas privalėjo sumokėti kompensaciją ir buvo nušalintas nuo pareigų. Po posėdžio jis laukė Ievos prie teismo durų. Veidas buvo pilkas kaip lapkričio dangus.
— Tu per vėlu, Tomai, — pasakė ji.
— Tu visada buvai pasitikinti savimi. Bet iš tikrųjų tu — tik moteris, kuri niekada nemokėjo mylėti.
Ieva pažvelgė į jį. Kažkas jos veide suvirpėjo, bet ji nieko neatsakė. Ji apsisuko ir nuėjo link automobilio.
Tomas dar kažką šaukė. Lijo. Jo balsas skendo vėjyje.
***
Po mėnesio Rytis gavo laišką. Popierinį, siųstą registruotu paštu. Viduje buvo tėvystės pripažinimo dokumentas. Ieva jį pasirašė be jokių sąlygų.
Ryte jis nuvažiavo į civilinės metrikacijos skyrių. Užpildė prašymą. Pateikė dokumentus. Moteris lange ilgai žiūrėjo į jį, paskui uždėjo antspaudą.
— Sveikinu, — pasakė ji. — Dabar jūs esate oficialus tėvas.
Rytis pažiūrėjo į popierių. Trys vardai. Trys dukros.
Jis išėjo į gatvę. Lijo. Jis stovėjo prie įėjimo ir laikė popierių rankose, kol jis visiškai sušlapo. Tada sulankstė ir įsikišo į vidinę striukės kišenę.
Tą pačią dieną jis nuvažiavo į banką.
Aštuonerius metus jis buvo atsidėjęs pinigų Nojaus mokslams. Dabar atsidarė dar vieną sąskaitą — bendrą, trijų vardų.
— Kiek įnešite? — paklausė konsultantė.
— Du tūkstančius eurų.
Tai buvo viskas, ką jis galėjo sau leisti be skausmo. Bet tai buvo pradžia.
***
Po dviejų savaičių jis parsivežė mergaites į savo dirbtuvę. Tai buvo pirmas kartas. Liepa, Urtė ir Saulė lakstė tarp oblių ir medžio strypų, uostinėjo pjuvenas, čiupinėjo švitrinį popierių.
— Čia kvepia kaip Kalėdos, — pasakė Urtė.
— Čia kvepia darbu, — atsakė Rytis. — Tai geriau.
Jis pagamino joms tris mažas medines dėžutes. Ant kiekvienos išdrožė po kompaso rodyklę. Tik šįkart — ne sulūžusią.
Vakare, kai jos jau buvo namuose, Ieva paskambino.
— Jos pasakė, kad nori pas tave ir rytoj.
Rytis pažvelgė į savo dilbį. Senas tatuiruotės piešinys buvo išblukęs, linijos neryškios. Reikės atnaujinti, pagalvojo jis. Tik ne sulūžusį kompasą.
— Aš būsiu, — pasakė jis.
— Ryti?
— Ko?
— Aš… — ji nutilo. — Aš džiaugiuosi, kad tu grįžai.
Jis nusišypsojo. Už lango virš Klaipėdos švietė žiemos žvaigždės. Šviesus taškas šiaurėje, virš jūros.
— Aš niekada nebuvau išėjęs, — atsakė jis. — Tik paklydau aštuoneriems metams.
Jis padėjo telefoną ir nuėjo į virtuvę. Ant stalo stovėjo neatkimštas alaus butelis. Jis jį išmetė į šiukšliadėžę. Šalia gulėjo Nojaus piešinys: du žmogeliukai ant jūros kranto, o už jų — trys mažos figūrėlės su kasytėmis.
Rytis paėmė piešinį ir pritvirtino prie šaldytuvo.
Šiaurė pagaliau buvo vietoje.
