Sauliaus „Passat“ prie vartelių sustojo penkiolika po vienuoliktos. Aš tuo metu sėdėjau ant lauko suolelio prie rūsio durų ir skaičiavau, kiek dar raudonėlių šluotelių liko ant tvoros — rudenį jos pajuoduoja nuo pirmos šalnos, o šiemet šalnos dar nebuvo. Mačiau, kaip sūnus išlipo, užtrenkė dureles, atsisegė striukę. Neskubėjo. Tai reiškė viena: jis ruošėsi ilgam pokalbiui.
— Mama, ar pasikrovei lagaminą? — rėžė jis vos įžengęs pro vartelius.
Aš neatsistojau. Tarp pirštų laikiau pajuodusį obuolį, kurį reikėjo mesti į kompostą.
— Ką aš tau sakiau, Sauliau?
— Sakė, kad pagalvosi.
— Netiesa. Pasakiau, kad niekur nevažiuosi.
Jis nuėjo tiesiai į virtuvę. Aš nusekiau paskui. Ant stalo dar garavo rytinė žolelių arbata, šalia stovėjo atidarytas medaus stiklainis, o pro langą kvepėjo šlapiu samanotu šuliniu. Sūnus atsisėdo be pakvietimo, atsirėmė alkūnėmis į stalą.
— Mama, mes su Inga norime tave pasiimti pas save. Čia žiema bus sunki.
— Man čia nebuvo sunku keturiasdešimt devynerius metus. Kai tavo tėvas gyveno. Ir po jo.
— Bet dabar tu viena.
— Nesu viena, — pasakiau ir linktelėjau į kiemą, kur prie tvarto gulėjo aklas katinas Pūkis, o jam prie šono — senas šuo Amsis. Kaimyno Antano palikimas, šuo Baronas, tuo metu knarkė prie malkinės. Dvi katės, Rainė ir Murzė, tikrino tuščią šėryklą.
Saulius sunkiai atsiduso.
— Tavo ūkis — apšepęs šuo ir žizdata katė. Dar svetimas šuo su dviem katėm. Kam tau tiek?
— Baronas pirmas atėjo po Antano laidotuvių. Man jis ne svetimas. Ir katės jo — ne kaltos, kad šeimininkas mirė.
— Gerai, mama. Sakau tiesiai. Domas turi skolą. Septyniasdešimt du tūkstančius eurų. Jam skambina kas vakarą. Jis pas mus gyvena, nes savo butą jau pardavė, bet neužteko.
Aš pastatiau obuolį ant palangės.
— Tai tegul eina dirbti.
— Dirba! Bet neužtenka. Reikia didelio sprendimo.
— Kokio? Mano namo pardavimo?
Saulius atsistojo. Jis visada taip daro, kai nori kalbėti iš aukštesnės vietos, nors aš irgi stoviu.
— Šitas namas vis tiek stovi beveik tuščias. Tėtis jį statė šeimai. Dabar šeima — mes.
— Tėtis jį statė man. Ir tau, kai buvai vaikas. Ne Domo greitiesiems kreditams padengti.
— Domas tavo anūkas!
— Kur jis buvo tuos dvejus metus? Nė vieno apsilankymo, nė skambučio. Tik per tave perdavė, kad greitai baigsis draudimas mašinai. Aš net nežinau, ar jis žino, kaip čia kvepia obuoliai rudenį.
Sūnus trenkė delnu per stalą. Šakutė, gulėjusi prie lėkštės, nuskriejo ant grindų. Ant staltiesės liko maža įdauža.
— Tu nesupranti! Jei nesusimokės, jam bus labai blogai.
— Ne man. Aš nekalta, kad anūkas pasirašė popierius, kurių neskaitė.
— Bet mes turime padėti.
— Tu turi. Aš jau padėjau — užauginau tave. Dabar gali pats padėti savo sūnui.
Jis pažvelgė pro langą į obelį, nuo kurios dar krito lapai, ir aš pirmąkart per daug metų pamačiau, kaip jo žandikaulis įsitempia.
— Tuomet žinok, mama. Daugiau čia nebesirodysiu.
— Neprasau.
Jis išėjo. Varteliai subildėjo, paskui užvedė „Passat“. Aš likau virtuvėje ir pakėliau šakutę. Ant jos buvo įbrėžimas nuo to smūgio. Taip ir palikau ant stalo.
Tą vakarą šėriau gyvūnus, kai prie Antano sodybos sustojo svetima mašina. Tamsiai žalias „Land Cruiser“ — per brangus šioms vietoms. Išlipo aukštas žmogus su pūkine striuke, apsižvalgė ir pamatė mane.
— Laba diena. Aš Antano sūnėnas. Paveldėjau namą. Kaimynai sakė, jūs turite raktą.
— Turiu, — atsakiau. — Tik šuo jūsų nepažįsta. Baronas, — pašaukiau.
Baronas pribėgo, pauostė jam kelnių klešnę, paskui vizgino uodegą.
— Ką tik užgeso. Antano sodyba buvo tuščia, o aš juos laikinai priglaudžiau, — paaiškinau.
— Ačiū, kad jūs juos šėrėte. Dabar jie grįš namo.
Jis pritūpė prie kačių, ir Rainė tuoj pat atsitrynė jam prie aulinių batų. Žmogus nusišypsojo.
— Kodėl taip ilgai neatvykote? — paklausiau.
— Manęs nebuvo šalyje. — Jis nutilo, paskui pridūrė: — Sėdėjau, bet buvau išteisintas.
Aš neklausinėjau. Paskui sužinojau, kad jis buvo nuteistas, paskui išteisintas ir gavo kompensaciją. Žmona nelaukė, išsiskyrė. Grįžo tik su vienu lagaminu ir sena nuotrauka: jis, Antanas ir upė.
Praėjo šešios savaitės.
Rimas sutvarkė savo namą. Man pataisė tvorą, pakeitė elektros skaitiklio dėžutę, kurią Saulius žadėjo dvejus metus. Jis atnešė maišą obuolių — kai aš pasakiau, kad skaičiau, kiek raudonėlių liko, jis nupjovė sausas šakas palei kelią. Saulius beveik neskambino. Domas — nė karto.
Vieną pirmadienį aš nuvažiavau autobusu į Alytų. Notarų biure ant stalo padėjau pasą ir pasakiau:
— Noriu surašyti testamentą. Sodybą palieku gyvūnų globos namams prie Verknės. Viską, kas joje yra, — irgi.
Notarė paklausė, ar aš tikrai įvertinau sprendimą. Aš pasižiūrėjau į savo senas klumpes, kurios paliko šlapius pėdsakus ant kilimo.
— Įvertinau. Domas skolingas septyniasdešimt du tūkstančius eurų. Mano sūnus norėjo šio namo, kad padengtų skolą. Dabar namas niekada nebus parduotas dėl kito žmogaus klaidų.
Ji padavė man tušinuką. Pasirašiau lėtai, be dvejonių. Ant popieriaus liko mano vardas: Regina Žemaitienė. Paskui užsakiau kopiją Sauliaus adresui.
Jis atvažiavo sekmadienį, be skambučio. Aš tuo metu žymėjau malkų eiles pašiūrėje. Jis išlipo su voku — tuo pačiu, kurį jam nusiunčiau.
— Kas čia, mama?! — riktelėjo nuo vartelių.
— Testamentas.
— Tu namą palieki gyvūnams?!
— Taip.
— Bet aš tavo sūnus! Domas tavo anūkas!
— Domas turi septyniasdešimt du tūkstančius eurų skolos. Jei namas būtų tavo, jis jau būtų parduotas.
— Mes norėjome tau padėti…
— Ne, Sauliau. Jūs norėjote, kad aš pradingsčiau, o jūs gautumėt pinigus. Dabar negausi nė cento.
Jis sugniaužė popierių. Paskui paleido, lyg popierius būtų įkaitęs.
— Tu tikrai išprotėjai.
— Ne. Aš pasirašiau. Tai skiriasi.
Atsisukau ir nuėjau prie tvarto, kur ant lentynos stovėjo katėms skirtas pašaras. Saulius liko prie vartelių su suglamžytu dokumentu. Baronas atėjo paskui mane ir atsisėdo prie kojos. Paskui pribėgo Pūkis, Rainė ir Murzė. Aš pasėmiau ėdalą, ir visi keturi sulindo prie dubenėlių.
Sūnus dar pastovėjo ant kiemo krašto, paskui tyliai uždarė vartelius. Tą kartą net subildėjo ne taip garsiai.
