Man buvo vienuolika, kai mama nebegrįžo iš ligoninės. Apie tėvą žinojau tik tiek, kad jo nėra ir niekada nebuvo. Ir tą pačią savaitę, kai socialinė darbuotoja jau pildė kažkokius popierius ant virtuvės stalo, atvažiavo močiutė su teta.
Teta Greta gyveno su močiute Elžbieta senamiestyje, Butų gatvės kiemo gale, kur kiekvieną rytą nuo laiptinės sienų byra tinkas, bet kaimynai vis dar sveikinasi vardais. Man atvežė sulankstomą lovą, pastatė prie lango ir uždėjo tą pačią žalią pledą, kuriuo močiutė užklojo kojas žiūrėdama vakarines žinias. Pirmą naktį girdėjau, kaip pro praviras duris teta tyliai sako: „Jai reikės kuprinės, ta senoji plyšta.“
Ir viskas. Jokių kalbų apie tai, koks gyvenimas neteisingas. Jokių pažadų, kad viskas bus gerai. Tiesiog rytą ant stalo garavo košė, o ant kėdės atlošo kabėjo išskalbta mokyklinė palaidinė. Močiutė kasryt supindavo man kasą, nors pirštai jau strigo, ir vis murmėdavo: „Kad tik nesusiveltų.“ Teta pradėjo keltis pusvalandžiu anksčiau — kepdavo sumuštinius su tuo pigiu fermentiniu sūriu, kurio kvapas man iki šiol reiškia namus. Pinigų buvo lygiai tiek, kad prieš rugsėjo pirmąją pirkdavom sąsiuvinius „Maximoje“, o ne kanceliarinių prekių parduotuvėje. Bet kai klasėje kažkas pasakė, kad mano piešinys kreivas, teta tą patį vakarą atsisėdo šalia ir dvi valandas mokė mane piešti paukštį. Ji neturėjo vaikų, niekada neištekėjo. Sakydavo, kad tapytojo darbas Klaipėdos dailės galerijoje — ir vyras, ir šeima, ir visas pasaulis. Kartą paklausiau, ar nesigaili. Nusišypsojo ir mostelėjo į mane teptuku: „Ką tu čia dabar išsigalvoji. Aš juk tave turiu, dukterėčia. Man daugiau nieko nereikėjo.“
Kai man buvo penkiolika, močiutė užgeso per dvi savaites. Plaučių uždegimas, staiga ir tyliai, beveik kaip rudenį nukrenta lapas nuo to didelio kaštono kieme. Po laidotuvių grįžom dviese. Teta užvirdavo vandens arbatai, bet nė karto neprisėdo gerti — stovėjo prie lango ir žiūrėjo į tuščią kiemą. Vėlų vakarą radau ją virtuvėje: sėdi tamsoje, priešais — lėkštutė su neatkimštu obuolienės stiklainiu, o šaukštas visai sausas. Maniau, verkia mamos ir močiutės. Bet kai priėjau, ji apsisuko, stipriai apglėbė ir pasakė: „Dabar likom tik mes dvi, mažytė. Tai reikš, kad negalim palūžti. Gerai?“ Tas „gerai“ skambėjo kaip klausimas, ne įsakymas. Aš linktelėjau jai į petį.
Po to prasidėjo keisčiausias mūsų gyvenimo laikotarpis. Teta grįždavo iš galerijos vėlai, nusitrynusi nuo dažų skiediklio, bet vis tiek sakydavo: „Einam, parodysiu tau vieną vietą.“ Tai būdavo suolelis prie Danės upės, arba skveras už dramos teatro, arba tiesiog laiptai prie piliavietės, kur matėsi pilna marios žuvėdrų. Kartais turėdavom tik tiek pinigų, kad paimtume vieną porciją ledų iš tos vežimėlininkės prie perkėlos. Teta liedavo vaflinį kaušelį, paduodavo man, o pati rinkdavosi tuos nukritusius šokolado trupinius nuo servetėlės. „Man nereikia, aš jau užaugus,“ — vis sakydavo. Melavo, žinoma. Bet tokiu būdu išmokau atskirti tikrą dosnumą nuo to, ką žmonės daro dėl akių. Tikras dosnumas kvepia skiedikliu ir pigia kava iš automato.
Prieš keturis mėnesius ji pradėjo keistis. Iš pradžių galvojau, kad pervargsta — galerijoje kaip tik vyko bienalė, darbo naktimis. Bet kava jai nebegelbėjo, o žieminis paltas, kurį tempdavo ant kupros dvidešimt metų, staiga pasidarė per sunkus. Paskui atsirado skausmas. Iš pradžių nugaros, paskui kažkur giliau. Savaitę ji atsikalbinėjo: „Čia nuo skersvėjo, baigsis.“ Tada aš nutariau kitaip: nieko nesakiusi, užrašiau ją pas šeimos gydytoją Klaipėdos poliklinikoje, pamelavau, kad vizitas jau suderintas, ir tiesiog nuvedžiau. Tyrimai parodė tai, ko niekas nesitikėjo. Navikas, išplitęs kur kas toliau, nei galėjo įsivaizduoti abi.
Paskutinės savaitės ligoninėje buvo lyg tas rudens vėjas, kuris išplėšia likusius lapus per vieną naktį. Aš sėdėjau prie jos lovos su termo puodeliu, nes kavos automatėlis pirmame aukšte visada sudegdavo. Tą vakarą ji paprašė atidaryti langą — nors buvo kovas, jai norėjosi pajusti orą. Paskui pagriebė mano ranką. Ne švelniai, o kaip tada, kai mokė piešti — tvirtai: „Klausyk. Universiteto nepaliksi. Aš ne tam tave mokiau piešti paukščius, kad mestum. Išmok kepti kiaušinienę normaliai — tu vis dar pridegi keptuvę. Ir nežaisk su ta mintimi susirasti tėvą. Jis pats prarado tave, ne tu jį. Tai ne tavo skola.“
Tada ji atsilošė, minutę žiūrėjo į lubas ir pridūrė tyliau: „Aš dėl tavęs nebebijau. Tu jau seniai ne ta mergaitė, kuri verkė dėl kuprinės. Tu eini pati. Tiesiog eik.“ Aš pažadėjau. Ji užsimerkė, bet rankos nepaleido.
Laidotuvių dieną prisirinko galerijos darbuotojų, kelios kaimynės, buvusi meno mokyklos direktorė. Visi kartojo tą patį: kokia ji buvo šviesi, kokia talentinga, kaip tyliai ir tvirtai gyveno. Aš stovėjau ir galvojau tik viena: kad jie net nežino, jog ši moteris kiekvieną rytą supindavo man kasą, kai močiutės jau nebebuvo. Kad ji man buvo mama ne pagal kraują, o pagal veiksmus.
Po visko grįžau į Butų gatvės butą. Įkišau raktą, pravėriau duris ir sekundei sustojau — ausyse beveik suskambo jos balsas: „Valgei ką nors? Ar vėl tie sausainiai?“ Tyla trenkė stipriau, nei tikėjausi. Tiesiog negalėjau peržengti slenksčio, apsisukau ir valandą sėdėjau ant laiptų, kol kaimynė iš antro aukšto neatnešė arbatos.
Vakare pagaliau įėjau. Šaldytuvas veikė, virtuvė kvepėjo ja. Ant apatinės lentynos radau molinį puodynę — sriubos likučiai, ji buvo išvirusi prieš pat išvežant į ligoninę. O ant šaldytuvo durelių, po magnetu su Klaipėdos panorama, kabėjo lapelis. Ne pirkinių sąrašas, kaip pamanė iš pradžių. Ten buvo surašyti miestai: „Vilnius, Ryga, Talinas, Varšuva.“ Ir žemiau, jos nedailia skubria rašysena: „Kai baigsi mokslus, apkeliauk. Nepirk dovanų, tik atsiųsk atviruką. Myliu. Teta.“ Ji planavo kelionę man. Ne sau — man, kai jos jau nebebus.
Dabar man dvidešimt dveji. Aš neturiu mamos, neturiu močiutės. Neturiu tėvo, neturiu ir tetos. Žmonės vis sako, kad laikas gydo. Nežinau, ar tai tiesa. Bet turiu tą lapelį. Ir kasryt, prieš uždarydama duris, stabteliu prie veidrodžio koridoriuje, kur kabo mūsų bendra nuotrauka. Sakau mintyse: „Teta Greta, aš einu.“ Ir man atrodo, kad ji vis dar atsako, tik ne balsu. Tuo žaliu pledu, kuris vis dar guli ant mano kėdės, ir keptuvės šnypštimu, dėl kurio aš pagaliau išmokau jos kiaušinienės receptą.
