Austėja pastebėjo jį viena pirmųjų. Vyriškis stovėjo prie vitrinos Pylies gatvės prabangių laikrodžių butike „Amžius“ jau kokias penkias minutes, bet vidun nėjo. Nudėvėta pilka striukė, išblukę džinsai, seni sportbačiai – tokie žmonės paprastai čia užsukdavo tik paspoksoti į kainas ir išeiti. Bet Austėja, dirbusi čia trečius metus, turėjo taisyklę: kiekvieną pasitinka vienodai. Nesvarbu, ar jis iš brangaus automobilio, ar iš autobuso.
Kol ji stebėjo, Karolina, kita pardavėja, demonstratyviai nusisuko prie kasos ir šaltai burbtelėjo:
– Vėl koks valkata. Tikriausiai fotografuosis.
– Nepradėk. – Austėja tyliai priėjo prie durų ir atidarė jas pati. – Laba diena, gal padėti?
Vyriškis atsisuko, ir ji trumpam užsimerkė nuo jo žvilgsnio – ramaus, tamsaus, su keistai pažįstama gelme. Atrodė, kad jam viskas nusibodo, bet kažkur giliai ruseno smalsumas. Jis linktelėjo.
– Ieškau dovanos… draugui. Tik nelabai nusimanau apie laikrodžius.
Austėja nusišypsojo.
– Tai puiku, nes aš nusimanau. Užeikite, pažiūrėkime.
Karolina pro šalį praslydo su apsimestiniu šypsniu, bet į akis nežiūrėjo. Klientas apsimetė to nepastebėjęs. Austėja vedė jį prie vitrinos su klasikiniais modeliais, aiškino mechanizmus, leido palaikyti kelis laikrodžius. Jis klausėsi atidžiai, kartais užduodavo keistai tikslius klausimus – ne tokius, kokių tikiesi iš žmogaus be pinigų.
Staiga jis susigūmė.
– Palaukite… piniginę… rodos, pamečiau.
Jis patapšnojo kišenes, apsidairė. Austėja pastebėjo, kad jo kišenėse tikrai tuščia. Ji stabtelėjo, tada atsiduso.
– Galite paskambinti? O gal išėjote kur nors?
– Nežinau… Gal ant suoliuko prie Šv. Onos bažnyčios.
Austėja apsidairė – vitrina spindėjo, dirbo oro kondicionierius, o lauke jau temo. Jos pamaina oficialiai baigėsi po penkiolikos minučių.
– Gerai, aš ką tik baigiau. Einame kartu paieškoti.
– Ką? – Karolina iš nuostabos net žingsnį sulėtino. – Austėja, tu gal juokauji? Jis dar ir tave įtrauks į savo problemas.
Austėja ją ignoravo. Ji nuėjo kartu su tuo keistu vyriškiu prie bažnyčios, kur jie apieškojo suoliuką, žolę, net šiukšliadėžę. Jai buvo nerūpi, kad Karolina pavydi ar kad jis keistas – ji tiesiog žinojo, jog jei būtų praradusi piniginę, pati melstųsi, kad kas nors padėtų.
Po beveik pusvalandžio bevaisių ieškojimų vyriškis staiga sustojo.
– Atsiprašau… Rodos, palikau ją namie.
Austėja nusijuokė, bet iš nuovargio, o ne pykčio.
– Tai bent. Na, bent jau vakaras nebuvo nuobodus.
Ji nusivalė dulkes nuo palaidinės rankovių. Vyriškis žiūrėjo į ją keistai, tarsi matytų pirmą kartą.
– Jūs labai maloni, – tarė jis. – Gal galiu pavaišinti jus kava?
Austėja šyptelėjo, bet liūdnai.
– Ačiū, bet manęs laukia brolis. Vakarienė jo paties neišsivirs.
– Gal kitą kartą?
– Kitą kartą, – sutiko ji, nors netikėjo.
Tuomet iš už kampo pasirodė du juodi visureigiai. Iš jų išlipo vyrai juodais kostiumais, kurių raumenys išdavė ilgus metus treniruoklių salėje. Jie sustojo aplink juos, sukurdami beveik tobulą tylą, tokią sunkią, kad net praeiviai kitoje gatvės pusėje sulėtino žingsnius ir greitai nusprendė eiti kita kryptimi.
Vienas iš vyrų, storasprandis su ausine ausyje, priėjo ir tarė:
– Viskas gerai, p. Žukauskai?
Austėja sustingo. Pavardė Žukauskas jai buvo pažįstama – viso miesto apkalbų objektas. Dominykas Žukauskas. Sakė, jis kontroliuoja pusę senamiesčio, o jo šeimos verslas driekiasi nuo laikrodžių butikų iki logistikos terminalų. Tik niekas jo nebuvo matęs iš arti – jis niekada nedėjo veido.
Vyriškis stovėjo priešais ją, toje pačioje nuvalkiotoje striukėje, ir žvelgė tiesiai jai į akis. Jis nebandė gintis, tik mostelėjo savo apsaugai ranka. Jie atsitraukė per kelis metrus.
Austėjos balsas buvo ramus, nors iš tiesų širdis daužėsi.
– Vadinasi, jūs… jūs čia buvote dėl patikrinimo?
– Taip.
– Ir piniginė buvo melas.
– Taip.
Ji akimirką užsimerkė, tada giliai įkvėpė.
– Žinojau, kad lengvų vakarų nebūna.
Dominykas vos vos nusišypsojo, bet ji neatsakė.
– Aš neturėjau jums trukdyti, – pasakė jis. – Tiesiog norėjau pamatyti, kaip mano butikai elgiasi su paprastais žmonėmis. O jūs… jūs buvote pirmoji per ilgą laiką, kuri nesielgė kaip sušikta karalienė pamačius mano drabužius.
– Tai kam tie visi kareiviai? – paklausė ji, linktelėdama į juodus automobilius.
– Nes kažkas, kam patikėjau, daro negerus dalykus, ir aš noriu tai sutvarkyti.
Ji trumpam užsimerkė.
– Tai vadinasi, aš buvau tik eksperimentas.
– Prašau nepasakoti kitiems, – sumurmėjo ji. – Tikriausiai turėčiau būti pikta.
– Aš nepykstu. Bet ir neišpažinsiu meilės. Aš tiesiog… noriu namo.
Ji atsisuko eiti, tada stabtelėjo.
– Jūsų vardas? – paklausė jis.
– Austėja.
– Austėja, – pakartojo Dominykas, lyg ragaudamas. – Aš Dominykas. Atsiprašau, kad sukėliau tiek rūpesčių.
Ji nė neatsisveikino, tik nuėjo Gedimino prospektu link stotelės. Jos nugara buvo tiesi, žingsniai tvirti. Dominykas žiūrėjo jai į nugarą, kol ji dingo už kampo.
Arnas, jo apsaugos viršininkas, priėjo prie jo.
– Ji žino jūsų veidą. Gal…
– Ne, – pertraukė Dominykas. – Palik ją ramybėje. Ji viena iš nedaugelio, kuri nusipelno pagarbos.
Jie nuvažiavo į biurą, įsikūrusį aukštame „Business Garden“ pastate prie Neries. Dominykas ilgai žiūrėjo pro langą, kur Vilnius skendėjo vakaro šviesose. Jo rankose sukiojosi mažas daiktas, kurį jis paėmė iš butiko – senas auksinis žiedas, bet čia ne apie jį dabar.
Kitą rytą jis iškvietė Darių, butiko „Amžius“ vadovą, ir Karoliną į savo kabinetą.
Darius buvo vidutinio amžiaus vyras su brangiu kostiumu ir per daug pasitikėjimo savimi. Karolina stovėjo šalia, jos lūpos buvo sučiauptos, akys išpūstos. Dominykas nešaukė. Jis tiesiog padėjo ant stalo ataskaitą.
– Čia skundai iš klientų, Dariusai. Trys iš jūsų butiko per pastarąjį mėnesį. Moteris su uniforma buvo ignoruota. Pagyvenęs vyras, norėjęs nusipirkti laikrodį sūnui, buvo išvarytas. Pora, kuri norėjo išsimokėtinai, buvo išjuokta.
Darius išblyško.
– Pone Žukauskai, aš galiu paaiškinti…
– Ne, negalite. Jūs leidote savo personalui elgtis su žmonėmis kaip su šiukšlėmis. Vakar buvau jūsų butike. Mačiau viską. Mergina vardu Austėja viena elgėsi oriai. Ji padėjo man, apsimetusiam, kad pamečiau piniginę. O jūsų Karolina net nežiūrėjo į mane.
Karolina suvirpėjo. Jos balsas buvo silpnas:
– Aš… aš tik laikiausi taisyklių…
– Taisyklė – elgtis pagarbiai su kiekvienu. Tokia yra tikroji taisyklė. Jūs, Dariusai, esate suspenduotas. Vidaus auditas šiandien pradeda tikrinti jūsų veiksmus. O jūs, Karolina, būsite perkelta į klientų aptarnavimo mokymus. Jūsų vieta butike laikinai sustabdyta. Ir jei dar kartą išgirsiu, kad žeminote kokį nors žmogų, išeisite visam.
Karolina pravėrė burną, tada užsidengė ranka. Darius atrodė kaip trenkęs perkūnas.
– Taip pat, – tęsė Dominykas, – man įdomu, kodėl trys senoviniai laikrodžiai buvo paimti iš seifo po darbo valandų ir grąžinti prieš atidarant. Kodas priklauso jums, Dariusai.
Darius ėmė mikčioti, kol galiausiai jį išvedė Arnas. Vėliau Dominykas sužinojo, kad Darius, padedamas vieno neaiškaus asmens, mėgino klastoti dokumentus, kad užsidirbtų iš papildomų pardavimų.
Po kelių valandų Dominykas sėdėjo prie lango, kai sekretorė pranešė, kad apačioje jo laukia berniukas su kuprine.
– Sako, jo sesuo nežino, kad jis čia.
Dominykas sutriko, tada prisiminė Austėją. Jis leido jį įleisti.
Į kabinetą įžengė maždaug dvylikos metų vaikas – liesas, rimtomis akimis, su per didele striuke ir senais sportbačiais. Rankose jis laikė maišelį ir sulankstytą popieriaus lapą. Berniukas stabtelėjo, apsižvalgė po prabangų kabinetą, tada įkvėpė.
– Tu esi Dominykas Žukauskas? – paklausė jis tvirtai.
– Taip, – atsakė Dominykas, sulaikydamas šypsnį.
– Mano sesė sakė, kad tu suradai savo piniginę. Bet aš pagalvojau, gal tu praradai dar ką nors.
Jis padėjo ant stalo maišelį, o iš jo ištraukė seną kišeninį laikrodį. Korpusas buvo nusidėvėjęs, stiklas įtrūkęs, bet ant nugarėlės vis dar matėsi išgraviruotos raidės: „L.V.“.
Dominykas paėmė laikrodį. Jo širdis suvirpėjo. Tai buvo jo motinos inicialai. Laima Vaitkutė-Žukauskienė.
– Iš kur jį gavai? – paklausė jis, stengdamasis neparodyti jaudulio.
Berniukas, Matas, atsakė tiesiai:
– Austėja rado jį vakar vakare savo prijuostės kišenėje. Ji nežinojo, kaip ten pateko. Galvojo, gal iš tavo butiko. Bet jis toks senas… ir ant nugarėlės yra raidės. Ji norėjo grąžinti rytoj per oficialius kanalus. Bet aš išgirdau, kaip ji verkė naktį. Ji niekada neverkia, nebent kažkas tikrai blogai.
Dominykas pastatė alkūnes ant stalo.
– Kodėl ji verkė?
Matas gūžtelėjo, tačiau jo akys buvo liūdnos.
– Gavome laišką iš naujojo savininko. Nuoma kyla daugiau nei dvigubai. Jei nesusimokėsime iki kito mėnesio, būsime iškeldinti. Austėja sako, kad viskas bus gerai. Bet aš žinau, kad nebus.
Jis ištiesė Dominykui laišką, kuriame aiškiai buvo nurodyta nauja suma – 750 eurų per mėnesį už mažą butą Šeškinėje. Dominykas perskaitė ir susiraukė.
– Matas, tavo sesuo žino, kad esi čia?
– Ne, – sumurmėjo berniukas. – Bet aš negalėjau leisti, kad ji ir toliau apsimetinėtų. Ji visada sako, kad viskas gerai, bet žinau, kad jai sunku. Mano širdis… man reikia vaistų, vizitų. Ji dirba, o aš tik sėdžiu namie.
Dominykas pažvelgė į Matą, tada į laikrodį. Jo galvoje sukosi daugybė klausimų. Jis paprašė Mato paskambinti seseriai iš kabineto. Po penkiolikos minučių Austėja įsiveržė pro duris, uždususi, išsigandusi.
– Matai! Kaip tu galėjai?! – sušuko ji, bet pamačiusi, kad berniukas sveikas, jos veidas suminkštėjo. Tada ji pastebėjo Dominyką.
– Atsiprašau, – ištarė ji. – Jis neturėjo čia ateiti.
– Jis atnešė laikrodį, – ramiai tarė Dominykas. – Ir parodė laišką. Aš nepykstu.
Austėja prikando lūpą. Dominykas paprašė Mato palaukti koridoriuje. Kai jie liko dviese, jis paklausė:
– Ar žinai, kaip šis laikrodis atsirado tavo prijuostėje?
– Ne. Prisiekiu, aš jo niekada nemačiau. Dirbau kaip visada, vakare išskalbiau prijuostę ir radau jį kišenėje.
Dominykas atidarė laikrodžio dangtelį. Viduje, po senu popieriaus lapeliu, buvo mažytė nuotrauka – vyras su kūdikiu ant rankų priešais nedidelę bažnyčią. Moteris šalia jo buvo jo motina Laima. Tačiau už nuotraukos buvo dar vienas sulankstytas lapelis, kurio jis anksčiau nepastebėjo. Jis ištraukė jį. Ant jo buvo užrašyta: „Ji netyčia subraižė jo automobilį ir paliko raštelį – tada sužinojo, kad tai buvo pradžia visko, ką jis slėpė.“ Ir apačioje – data, dvidešimt penkeri metai atgal.
Dominykas sustingo. Tai buvo jo tėvų pažinties istorija. Jis žinojo tik tiek, kad jie susitiko per avariją, bet tėvas niekada nepasakojo detalių. O dabar šis užrašas, paslėptas sename motinos laikrodyje, buvo tarsi žinutė iš anapus.
– Kas tai? – paklausė Austėja.
– Mano praeitis, – sušnibždėjo Dominykas. – Ir manau, kad kažkas bando ją panaudoti prieš mane, o tu tapai taikiniu.
Austėja suraukė kaktą.
– Aš? Bet kodėl? Aš tik paprasta pardavėja.
– Būtent todėl, – atsakė jis. – Tu esi nematoma. Lengvas taikinys. Ir kažkas nori, kad aš į tave žiūrėčiau, kad atidengčiau daugiau nei reikia.
Kai Austėja su Matu išėjo (Dominykas pasiūlė pavėžėti, tačiau ji atsisakė, sakė pasiimsianti taksi), jis įsakė Arnui nedelsiant patikrinti, kas nupirko pastatą, kuriame gyveno Austėja. Netrukus paaiškėjo, kad tai Darius per priedangą įsigijo ne tik tą, bet dar du pastatus, kuriuose gyveno darbuotojai, susiję su Žukauskų verslu: vairuotojas, buhalterio padėjėjas, sandėlio darbuotojas. Visi jie gavo panašius pranešimus apie nuomos didinimą.
– Tai spaudimo taškai, – burbtelėjo Arnas. – Kažkas renka svertus prieš jus.
Dominykas ilgai žiūrėjo į laikrodį. Motinos inicialai, senas užrašas… Jis prisiminė tėvą, kuris visada sakydavo, kad motina mirė nuo ligos, kai jam buvo šešiolika. Uždaras karstas. Nėra klausimų. Bet dabar jis nebuvo vaikas.
Jis paskambino savo tetai, tėvo seseriai, gyvenančiai kaime. Ji ilgai tylėjo, paskui tarė:
– Dominykai, tavo motina nenumirė liga. Ji buvo nužudyta. Tėvas paslėpė tiesą, kad apsaugotų tave nuo paveldėtų priešų. Laikrodis, apie kurį kalbi, priklausė jai, kai ji bandė pabėgti. Ji norėjo, kad žinotum.
Ryšys nutrūko. Dominykas sėdėjo apstulbęs. Tą akimirką jo telefonas vėl suskambo – nežinomas numeris. Jis atsiliepė.
– Dominykai Žukauskai, – tarė moteriškas balsas, – Austėja Alksnytė yra pavojuje. Žmonės, kurie nužudė jūsų motiną, grįžo. Jie nori, kad jūs atskleistumėte savo silpnybes. Laikrodis buvo ženklas. Jei rūpinatės ta mergina, turite veikti dabar. Jie jau prie jos namų.
Dominykas pašoko. Jis suriko Arnui, ir jie nuskubėjo į Šeškinę.
Prie daugiabučio, kai jie atvažiavo, stovėjo du nepažįstami automobiliai. Vienas vyras buvo pasilenkęs prie laiptinės durų, bandydamas jas atidaryti. Dominykas iššoko iš visureigio, priėjo ir griebė jį už sprando.
– Jei paliesi ją, mirsi, – sušnypštė jis.
Kiti jo vyrai jau buvo apsupę antrąjį. Įsivyravo trumpa grumtynės, bet po kelių minučių visi užpuolikai buvo sulaikyti. Vienas iš jų, išgąsdintas, išdavė: juos pasamdė Darius, kuris savo ruožtu dirbo žmogui, vadintam „Seniu“ – buvusiam Žukauskų konkurentui, keršijančiam už senas nuoskaudas. Jis norėjo, kad Dominykas viešai pažemintų savo darbuotojus, o paskui sužlugtų pats.
Dominykas paliko Arnui sutvarkyti reikalus su policija. Jis nuskubėjo laiptais aukštyn. Austėjos buto durys buvo praviras. Viduje degė šviesa. Jis įėjo be beldimo.
Austėja sėdėjo ant sofos, apsikabinusi Matą. Jos veidas buvo išblyškęs, bet ramus. Pamačiusi Dominyką, ji staigiai atsikvėpė.
– Aš girdėjau triukšmą lauke, – tarė ji. – Jie… jie bandė įsilaužti?
– Taip. Bet dabar viskas gerai. Tu saugi.
Austėja pažvelgė į jį. Jos akyse nebeliko baimės, tik kažkoks gilus palengvėjimas.
– Tu atėjai, – ištarė ji tyliai.
– Žadėjau, kad Mateas bus saugus, – atsakė jis, linktelėdamas berniukui. – Ir tu taip pat.
Po kelių dienų, kai visi teisiniai klausimai buvo išspręsti (Darius buvo suimtas, „Senis“ taip pat), Dominykas vėl susitiko su Austėja. Jis jai papasakojo visą tiesą apie savo motiną, apie laikrodį, apie seną priešą. Ji klausėsi nepertraukdama.
Kai jis baigė, ji padėjo ranką ant stalo šalia jo.
– Mano gyvenimas niekada nebuvo paprastas, – tarė ji. – Bet dabar jis tapo dar keistesnis. Tačiau aš nesigailiu, kad tą vakarą padėjau tau ieškoti piniginės.
Jis nusišypsojo – pirmą kartą taip atvirai.
– Gal vis dėlto sutiksi išgerti su manimi kavos? – paklausė jis.
Austėja pažvelgė į Matą, kuris sėdėjo ant palangės ir apsimetinėjo neskaitąs.
– Gerai, – atsakė ji. – Bet šį kartą be apsaugos už nugaros. Ir tu mokėsi.
Dominykas nusijuokė. Tas juokas buvo šiltas, be jokios grėsmės.
Po kelių savaičių jis padovanojo jai tą patį kišeninį laikrodį – jau sutaisytą, su nauju stiklu. Ant nugarėlės jis paprašė išgraviruoti: „Už drąsą būti tikra, kai niekas nemato.“ Ji paėmė jį, apvertė ir pastebėjo, kad viduje, vietoj senosios nuotraukos, dabar buvo kita – jų abiejų, daryta tą rytą prie tos pačios Šv. Onos bažnyčios, kur jie pirmąkart ieškojo neegzistuojančios piniginės. Matas fotografavo, ir nors kadras buvo kreivas, abu šypsojosi.
Austėja nieko nesakė, tik užsisegė laikrodžio grandinėlę ant kaklo ir įsikišo po palaidine, arčiau širdies. Dominykas žiūrėjo, kaip ji tai daro, ir pirmąkart per daugelį metų pajuto, kad paveldėti priešai galbūt ir nėra svarbiausia. Svarbiau yra tie, kurie pasirenka likti šalia, net kai tiesa juos gąsdina.
O už lango Vilnius toliau ūžė, bet šiame kambaryje buvo tylu.
