Varteliai pas Praną girgždėjo nuo tada, kai pernykštė žiema nukando vieną kilpą. Vyras buvo per senas, kad taisytų, o padėti nebuvo kam. Žmona mirė prieš trejus metus, sūnus gyveno Vilniuje ir skambindavo tik kartą per mėnesį – pokalbis baigdavosi po trijų minučių. Tad varteliai taip ir liko kabėti vėjyje, o naktimis jų bildesys skambėjo lyg kažkieno nedrąsus beldimas.
Rugsėjo pradžioje ant jo slenksčio atsirado katė. Pilka, su balta dėme krūtinėje ir plėšyta ausimi. Ji sėdėjo nejudėdama, žvelgė tiesiai į duris – tarsi būtų atėjusi reikalais. Pranas išėjo, nustebęs ją nužvelgė ir sumurmėjo: „Man pačiam valgyti nėra ką.“ Bet katė nė nekrustelėjo. Tada jis atnešė šaltos žuvies gabalą, padėjo ant seno laikraščio. Katė suvalgė, apsilaižė ir vėl atsisėdo. Po kelių dienų ji jau miegojo koridoriuje – įsmuko pro pravirą langą. Pranas to lango netaisė.
Dešimtmetis Matas kasdien eidavo pro šią sodybą. Jo mokykla buvo miestelyje, o kelias skersgatviu buvo trumpiausias. Jis visada stabtelėdavo prie išklypusių vartelių ir žvilgtelėdavo į kiemą – ten, už daržinės, augo sena kriaušė, kurios kietos, rūgščios kriaušaitės rudenį numindavo žemę. Matas jas rinkdavo. Dabar medis buvo plikas, bet įprotis žiūrėti liko.
Tą ketvirtadienį jis pamatė keistą vaizdą. Pranas stovėjo prie savo seno, dulkėto „Audi 80“ galo, rankose laikydamas stambų lininį maišą. Maišas gyvai virpėjo, o iš vidaus sklido duslus draskymasis – tarsi maži nagai gremžtų audinį. Matas užgniaužė kvapą. Jis dar spėjo pastebėti, kaip Pranas įdėjo maišą ant galinės sėdynės, paskui išnešė kartoninę dėžę, įkėlė ją šalia, ir pats sėdo prie vairo. Automobilis sunkiai užsivedė, išpūtė dūmų debesį ir išriedėjo pro vartus. Pravažiuodamas pro berniuką, Pranas net nepasuko galvos.
Matas puolė bėgti namo. Jo mama, Rūta, virtuvėje pjaustė svogūnus; akys ašarojo, bet ne nuo skausmo. Vaikas įsiveržė į vidų net nenusiavęs batų ir išrėžė:
– Mama, Pranas sukišo katę į maišą ir išvežė! Tą pilką, su balta dėme!
Rūta nuleido peilį.
– Ką tu čia šneki? Gal pas veterinarą?
– Į maišą! Ne į nešyklę! Jis skandins ją! Aš mačiau, kaip maišas judėjo!
Ji nutilo, nes sūnus buvo teisus – niekas nesiveža gyvūno pas veterinarą maiše. Tada nusibraukė rankomis prijuostę.
– Gerai, sėsk į mašiną. Važiuojam.
Jie sėdo į Rūtos „Toyotą“ ir išlėkė. Rūta paklausė, kur važiuoti. Matas atsakė nedvejodamas:
– Prie upės. Močiutė sakė, kad seniau visus kačiukus ten nešdavo.
Ji pasuko link Šventosios. Kelias vingiavo per laukus, paskui pro beržynėlį, kol nusileido prie tilto. Tačiau prie upės nebuvo jokio „Audi“. Tik tamsus vanduo, dar neužšalęs, sūkuriavo prie krantų.
– Jo čia nėra, – tyliai tarė Rūta.
– Važiuokim per Anykščius, – paprašė Matas. – Gal jis ten.
Jie apsisuko ir važiavo senuoju plentu. Už kokių penkių kilometrų, prie kelio, jie išvydo pažįstamą dulkėtą automobilį. Jis stovėjo prie vieno aukšto pastato su iškaba „Anykščių veterinarijos centras“. Rūta pristabdė.
– Palauk mašinoje, – pasakė ji.
– Ne, aš einu su tavim.
Viduje kvepėjo chlorkalkėmis ir kažkuo saldžiai. Už durų, ant kurių buvo užrašyta „Apžiūros“, girdėjosi duslus Prano balsas. Durys buvo praviras. Rūta su Matu sustojo prie jų, sulaikę kvapą.
Veterinarė, jauna moteris baltais chalatais, apčiuopinėjo katę, kuri gulėjo ant metalinio stalo, ir kalbėjosi su Pranu.
– Kada pastebėjote, kad ji neėda? – paklausė ji.
– Prieš tris dienas. Paskui pradėjo slėptis, lindo po lova. Aš maniau, kad ji serga ir tuoj mirs. Todėl įdėjau į maišą – neturėjau jokios nešyklės, o rankose ji baisiai draskosi. Maiše pragręžiau skyles, kad kvėpuotų, ir seną megztinį patiesiau.
Veterinarė šyptelėjo.
– Ji ne serga, Pranai. Jūsų katė laukiasi. Pojūčiais, trys ar keturi kačiukai. Dar savaitė, gal dešimt dienų.
Pranas nusiėmė kepurę, perbraukė delnu per plikę, vėl užsidėjo.
– Tai ne liga? Tai… vaikai?
– Taip. Ji sveika, viskas bus gerai.
– Aš galvojau, kad ji miršta, – sušnibždėjo Pranas. – O ji… na, žiūrėk.
Jis švelniai paglostė katę tarp ausų. Ta pritūpė, užmerkė akis ir pradėjo murkti. Virpančios mašinos garsas sklido per stalą.
Už durų Matas viską girdėjo. Jo petys, į kurį buvo įsikibusi Rūta, atsipalaidavo – lyg iš jo būtų ištraukta susikaupusi spyruoklė. Jie tyliai pastūmė duris.
Pranas atsisuko ir išvydo juos. Akys išsiplėtė iš nuostabos.
– Rūta? Matas? Ką jūs čia veikiat?
Rūta pravėrė burną, bet vaikas ją pralenkė.
– Aš pamačiau, kaip jūs kišate katę į maišą, ir pamanė, kad… kad skandinsit. Todėl mes atvažiavom.
Sustojo. Prano veide perbėgo kažkas sudėtingo, lėto – tarsi jis mintyse sudėliotų visas dėlionės dalis. Tada jis pritūpė prieš berniuką; keliai trakštelėjo, ir jis susiraukė iš skausmo, bet nesiėmė atsistoti.
– Matuk, aš niekada gyvulio neskandinčiau. Niekada, supratai? – ištarė jis rimtai. – Maišas buvo tik tam, kad jai būtų ramiau. Ji nemėgsta, kai glaudžia prie rankų. Aš ten seną megztinį įdėjau, kad minkšta būtų, ir skyles oro. O dėžėje – dubenėlis su vandeniu, rankšluostis ir kačių ėdalas. Pirkau iš anksto, pas Jadvygą parduotuvėj, žinojau, kad reikės.
– Aš mačiau, kad maišas judėjo, ir išsigandau, – sumurmėjo Matas.
Pranas uždėjo sunkią delną ant vaiko peties.
– Teisingai išsigandai. Teisingai pabėgai. Jei būtų buvę tikrai blogai, būtum spėjęs.
Katė ant stalo nustojo murkti ir žvelgė į juos, lyg suprasdama, kas sakoma. Veterinarė ramiai rašė kažką į kortelę.
Rūta atsisuko į langą. Lauke pradėjo kristi pirmosios švelnios snaigės, o žibintas prie klinikos atrodė kaip blanki saulė sniego sūkuryje.
Po devynių dienų gimė keturi kačiukai. Trys pilki, vienas baltas, su tamsia dėme ant nugaros, panašia į kavos lašą. Matas atėjo jau tą patį vakarą. Pranas atidarė duris ir be žodžių įsileido jį vidun. Vaikas atsisėdo ant grindų prie kartoninės dėžės, kur katė maitino mažylius, ir pusvalandį sėdėjo nejudėdamas.
– Šitas panašus į tave, – tarė Pranas, rodydamas į baltą. – Toks pat padūkęs.
– Jis tik guli.
– Palauk, pamatysi.
Po kelių savaičių, kai kačiukai paaugo, baltasis persikėlė į Mato namus. Berniukas pavadino jį Sniegiu. Tą popietę, kai išnešė jį per kiemą, katė motina tupėjo ant palangės ir žiūrėjo, kol jie dingo už vartelių. Paskui nusisuko ir susirietė į kamuolį.
O vartelius Pranas sutvarkė. Matas padėjo – laikė vyrius, kol senis užsuko varžtus. Naują skląstį nupirko Rūta ir atnešė kartu su stiklainiu braškių uogienės. Pranas, kaip visada, sumurmėjo: „Kam čia reikėjo, Rūta…“ Tačiau tą pačią dieną ją ir įtaisė. Dabar varteliai užsidarė tyliai ir tvirtai, o naktimis vėjas nebeplojo – tik medžiai šnarėjo. Matas vis tiek kasdien pro juos eidavo. Atidarydavo, įeidavo, uždarydavo. Skląstis spragtelėdavo trumpai, tiksliai – kaip taškas sakinio gale.
