Liepa jau trečią mėnesį keldavosi ketvirtą ryto. Ne šiaip sau – ją išmesdavo iš jos pačios miegamojo. Ir kas? Katė.
Pelenė buvo rami, solidi britų trumpaplaukė, kurią Liepa su vyru Dariumi parsivežė prieš šešerius metus. Visada miegodavo susirietusi jai po pažastimi, murkdavo kaip traktorius. Kol vieną naktį viskas pasikeitė.
Iš pradžių Liepa galvojo, kad Pelenė tiesiog išdykauja. Ji pašokdavo trečią, pusę keturių – visada tuo pačiu metu – ir imdavo žingsniuoti per Liepą. Vaikščiodavo krūtine, spausdavo letenomis veidą. Jei Liepa nereaguodavo, Pelenė įsikąsdavo jai į pirštą. Ne stipriai, bet pakankamai, kad pažadintų. O kai Liepa atmerkdavo akis, katė įsistebeilydavo jai tiesiai į veidą ir imdavo garsiai, reikliai kniaukti. Nenustodavo, kol šeimininkė atsikeldavo ir išeidavo iš kambario.
Tuomet Pelenė įsitaisydavo ant jos pagalvės ir miegodavo iki ryto.
– Ji iš manęs tyčiojasi, – pasakė Liepa Dariui po savaitės, slampinėdama į vonią su užkritusiais akių vokais.
Vyras tik gūžtelėjo pečiais. Jis miegojo giliai, nieko negirdėjo. O Liepa kasnakt sėdėdavo svetainėje ant sofos, apsiklojusi pledu, ir galvojo: gal katė pajuto pavasarį? Gal susirgo? O gal – ir toji mintis atėjo po mėnesio bemiegių naktų – kažkas negerai su ja pačia.
Liepa dirbo buhaltere „Kauno energijoje“. Skaičiai, ataskaitos, mokesčiai. Streso užteko, bet ji visada laikėsi. Kol ėmė daryti kvailas klaidas. Maišydavo debetą su kreditu, pamiršdavo elementarius terminus. Viršininkė Jadvyga dukart grąžino jos ataskaitą.
– Kas su tavimi darosi? – paklausė ji.
– Katė neleidžia miegoti, – atsakė Liepa.
Jadvyga trumpam stabtelėjo, paskui palingavo galva. Jos veide šmėstelėjo kažkas, kas labiau priminė gailestį nei nesusipratimą.
– Nueik pas daktarą. Išsirašyk migdomųjų.
Šeimos gydytoja tikrai išrašė raminamųjų. Liepa gėrė juos dvi savaites – miegas tapo gilesnis, bet Pelenė vis tiek ją pažadindavo. Tik dabar katė turėjo dar labiau pasistengti: kandžiodavo stipriau, brazdindavo letena per lūpą, kol šeimininkė atsibusdavo iš sunkaus migdomųjų rūko.
Ir tada Liepa susierzino. Labai susierzino.
Ji paskambino į veterinarijos kliniką Laisvės alėjoje. Pasakė, kad katė turbūt turi psichikos sutrikimų. Gal net auglį smegenyse? Registratūroje nusijuokė, bet laiką skyrė.
Atvažiavo Liepa po darbo, su Pelenės nešykle, vis dar vilkėdama kostiumėlį. Klinika kvepėjo spiritu, iš palatos kažkur lojo šuo. Daktaras Jurgis – didelis, ramus vyras su stora barzda ir stebėtinai švelniomis rankomis – išklausė jos pasakojimą beveik žodžio nepratardamas. Apžiūrėjo Pelenę. Pasvėrė. Paklausė širdies. Apžiūrėjo ausis.
– Katė sveika, – galiausiai ištarė jis. – Fiziškai – visiškai.
– Tai dėl ko ji…
– Nustokim kalbėti apie katę, – pertraukė Jurgis. – Papasakokit apie miegamąjį.
Liepa sumirksėjo.
– Ką?
– Miegamasis. Kur miegate. Langai, durys, sienos. Kada darėte remontą?
– Prieš penkerius metus. Bet…
– Židinys yra?
– Yra. Senas, mūrinis. Mes jo nekūrenam, tiesiog gražu. O prie ko čia…
Daktaras Jurgis atsiduso. Pasidėjo rankas ant stalo ir pasilenkė į priekį. Jo veidas tapo labai rimtas.
– Liepa, klausykitės manęs labai atidžiai, – pasakė jis. – Katė jūsų nežadina dėl to, kad jai blogai. Ji žadina jus, nes kažkas negerai su tuo kambariu. O tiksliau – su oru jame.
Liepai nugara perbėgo šaltis.
– Koks oras?
– Nežinau. Bet katės – ne žmonės. Jos negali pasakyti: „šeimininke, čia smarvė“ arba „man galva sukasi“. Jos tiesiog bando jus iš ten išvesti.
– Jūs norit pasakyti…
– Noriu pasakyti, kad jūsų katė tris mėnesius bando jus išgelbėti, – tarė Jurgis. – O jūs geriat migdomuosius, kad liktumėt toje patalpoje.
Liepą supurtė. Tą pačią naktį ji miegojo svetainėje, o Darius iškvietė specialistus.
Kitą rytą atvažiavo du rimti vyrukai su aparatūra. Matavo, tikrino, kažką užrašinėjo. Galiausiai vienas jų parodė į seną židinio kaminą.
– Matot, – pasakė jis, bakstelėdamas pirštu į sieną. – Kampas, kur stovi jūsų lova. Čia sienoje plyšys. Iš kamino į patalpą patenka smalkės. Nedaug, bet pakankamai, kad per naktį apsinuodytumėte. Ypač kai įjungtas šildymas ir trauka pasikeičia.
Smalkės. Bespalvės, bekvapės, nematomos dujos. Tos pačios, dėl kurių žmonės tiesiog užmiega ir nebepabunda.
Liepa stovėjo koridoriuje, prispaudusi Pelenę prie krūtinės. Katė ramiai tūnojo jai ant rankų, prisimerkusi, ir net nebandė pabėgti.
Plyšį užtaisė tą pačią dieną. Sumokėjo, padėkojo. Kai meistrai išvažiavo, Liepa atsisėdo ant grindų, vis dar laikydama katę, ir tylėdama pravirkė.
Toji naktis buvo pirmoji per tris mėnesius, kai Pelenė miegojo susirietusi jai po šonu. Ramiai, tyliai, be jokio kniaukimo. Liepa gulėjo tamsoje, klausėsi katės murkimo ir jautė, kaip į kūną lėtai grįžta gyvybė. Vieną ranką ji laikė ant Pelenės šilto šono, o kita – ant savo širdies, ritmingai plakančios tamsoje.
