Prieš penkiolika metų ištekėjau už Manto Kazlausko, žmogaus, kuriam pacientai patikėdavo savo širdis. Mūsų namuose jis širdį buvo seniai pametęs.
Paskutinę sukaktuvę Mantas man įteikė sportinį laikrodį ir paaiškino, kad pulsometras padės man efektyviau valdyti dienotvarkę. Nusišypsojau. Tuomet dar mokėjau apsimesti, kad neskauda.
Kitą vakarą sėdėjau savo renginių agentūros biure Kauno senamiestyje ir tikrinau artėjančio labdaros pokylio dokumentus. Mano įmonė jau šeštus metus organizuodavo prestižinį „A. Kriščiukaičio kardiologijos fondo“ renginį – tą vakarą salėje turėjo būti penki šimtai svečių: chirurgai, investuotojai, ligoninių vadovai ir žurnalistai, kurių nuomonė Mantui rūpėjo labiau už bet ką.
Ir tada pamačiau keistą įrašą.
Likus dviem savaitėms iki renginio Manto sekretorė buvo pridėjusi naują rėmėją – „Ievos Brukštutės klinikiniai sprendimai“. Įmonė neturėjo nei interneto svetainės, nei darbuotojų, o jos adresas vedė į privatų butą Žaliakalnyje, priklausantį moters broliui. Ši firma turėjo būti viešai pagerbta už dosnią auką, kurios aš niekaip negalėjau patikrinti.
Kai tądien paklausiau Manto, jis papurtė galvą.
„Tavo darbas – kad salė atrodytų gražiai“, – atrėžė jis. „Rimtus sprendimus palik žmonėms, kurie išmano mediciną.“
Netrukus po to telefonas suzvimbė. Pranešimas nuo Manto:
„Rytoj vakare noriu, kad pasijustum svarbiausia moterimi mano pasaulyje. Pasiruošk šypsotis.“
Skaitydama šią žinutę žiūrėjau į jo kalendorių, kurį atsitiktinai buvau pamačiusi planšetėje – šiandien jis pasižymėjęs kelionę į Kauno oro uostą. Jokio paaiškinimo. Tik laikas ir terminalas.
Nesiruošiau likti namuose ir laukti.
Oro uoste pasislėpiau už betoninės kolonos, iš kurios mačiau atvykimo vartus. Mantas stovėjo netoliese, gniauždamas ryšulėlį, suvyniotą į kreminį popierių – baltos tulpės, perrištos atlasiniu kaspinu. Elegantiškos. Brangios. Tokios, kurių jis man nebuvo pirkęs jau dešimtmetį.
Tulpės byloja tiesą. Šios bylotų, kad mano vyras moka stengtis. Tik ne dėl manęs.
Po kelių minučių pro vartus įžengė aukšta moteris kupranugario spalvos palte, traukdama dizainerio lagaminą. Ieva Brukštutė. Medicinos technologijų įmonės, bendradarbiaujančios su Manto ligonine, atstovė. Jos pavardė jau beveik metus skambėjo vyro pokalbiuose. Kaskart, kai užsimindavau apie jų artumą, Mantas šypsodavosi taip, tarsi man būtų gėda.
„Tau tik vaidenasi, Rasa.“
„Pasidarei paranojiška.“
„Ne kiekviena profesinė draugystė yra romanas.“
Dabar Ieva jį pamatė. Jos veidas suminkštėjo. Mantas pakėlė puokštę. Ji žengė tiesiai į jo glėbį be jokios dvejonės, be jokio nejaukumo, tarsi šimtus kartų kartotas ritualas. Jis pabučiavo jai plaukus, kažką sušnibždėjo, kas privertė ją nusijuokti, ir paėmė lagamino rankeną.
Pakėliau telefoną ir padariau tris nuotraukas. Neverkiau. Tiesiog stebėjau, kol jie dingo iš akių, ir mintyse dėliojau dėlionę, kurią buvau pradėjusi tą popietę.
Čia pat, stovėdama už kolonos, paskambinau trims žmonėms.
Pirmasis buvo mano advokatas.
Antrasis – renginio garso ir vaizdo režisierius, dirbęs su manimi pakankamai seniai, kad atpažintų mano balso toną.
Trečioji – Ilona Vaitkienė, kardiologijos fondo tarybos pirmininkė.
Ilonai persiunčiau oro uosto nuotraukas, įtartinus rėmėjo dokumentus ir sąskaitų kopijas, ėjusias per mano gamybos biurą. Ji neklausė, ar aš emocionali. Paklausė vieno:
„Ar gali įrodyti pinigų pėdsaką?“
„Dar ne. Bet žinau, kur atsiras kitas failas.“
Kitą vakarą Mantas įžengė į „Žalgirio“ arenos pokylių salę vilkėdamas smokingą ir prieš kameras pabučiavo man skruostą.
„Atrodai nuostabiai“, – sumurmėjo jis. „Šiandien viskas pasikeis.“
Kitoje salės pusėje prie scenos stovėjo Ieva sidabrine suknele. Baltos tulpės jau puikavosi stikliniame vazone ant jos rėmėjo stalelio.
Mantas pastebėjo, kad aš jas mačiau.
Jis nusišypsojo. Tai nebuvo atsiprašymas. Tai buvo perspėjimas.
Vakarienės metu jis padėjo prie mano lėkštės segtuvą.
„Kai pakviesiu tave į sceną, tiesiog šypsokis ir pasirašyk paskutiniame puslapyje. Nieko nekomplikuok.“
Viduje buvo asmeninė garantija, susiejanti dalį mano įmonės kredito linijos su nauju kardio technologijų projektu – Ievos projektu.
Mantas planavo viešai mane pažeminti, išnaudoti mano verslą ir visą sumanymą pateikti kaip romantišką dovaną penkiems šimtams liudininkų.
Uždariau segtuvą.
„Žinoma“, – tariau.
Pirmą kartą tą vakarą jis atrodė visiškai ramus.
Po kelių minučių vakaro vedėjas pristatė Mantą kaip gydytoją, kurio privatus charakteris prilygsta viešajam meistriškumui. Mantas žengė į šviesos ratą, Ieva pasislinko arčiau scenos krašto. Mano advokatas kartu su fondo apsauga užrakino salės duris. Ilona įžengė į valdymo kabiną, glausdama prie krūtinės sandariai užklijuotą auditinį voką.
Mantas šyptelėjo į mane ir pakėlė mikrofoną.
„Rasa, brangioji, ar galėtum prie manęs prisijungti?“
Atsistojau, laikydama jo segtuvą.
Tuomet paspaudžiau vieną mygtuką telefone.
Scenos ekranai užgeso.
Po sekundės ant jų išsiskleidė pirmoji oro uosto nuotrauka – keturiasdešimties pėdų dydžio vaizdas, kuriame daktaras Mantas Kazlauskas glėbyje laiko Ievą Brukštutę.
Mantas atsisuko, pamatė savo paties apkabinimą ir išbalo taip, kad net paskutinės eilės svečiai sulaikė kvapą.
Salėje stojo tokia tyla, kokia būna tik prieš pat griūtį.
Aš lėtai užlipau ant scenos. Mantas automatiškai žengtelėjo atgal, bet aš paėmiau mikrofoną iš jo atšalusių pirštų.
„Gerbiami svečiai“, – prabilau ramiai, nors širdis daužėsi gerklėje. „Pakviesta čia buvau tam, kad pasirašyčiau dokumentą, kuris mano verslą paverstų šios moters įmonės garantu. Turėjo būti graži staigmena – mylintis vyras dovanoja žmonai galimybę prisidėti prie medicinos pažangos. Tačiau tikrovė yra kita.“
Pirštu brūkštelėjau per planšetę. Ekrane atsirado kita skaidrė – „Ievos Brukštutės klinikinių sprendimų“ registracijos detalės, banko sąskaitos išrašai, nurodantys, jog pinigai iš fondo ėjo tiesiai į projektą, kuris egzistuoja tik popieriuje, bei buto adresas, sutampantis su brolio nuosavybe.
„Šiandien jūs matote ne tik neištikimybę. Matote sukčiavimą, kurį planavo žmogus, kuriam jūs patikėjote ne tik savo širdis, bet ir aukas.“
Ieva griebėsi už scenos užuolaidos krašto. Jos veidas persikreipė.
„Tu neturi teisės…“ – pradėjo ji, bet nutilo, nes salės garsas buvo perjungtas ir kiekvienas žodis aidėjo nuo sienų.
Mantas puolė artyn. „Rasa, tu pergyveni… Tai visiškai ne tai, ką galvoji. Galime viską išspręsti už uždarų durų.“
Aš pakėliau ranką.
„Durys užrakintos. Ir ne todėl, kad tu norėtum.“
Linktelėjau Ilonai, stovinčiai balkone. Salės lempos trumpam sumirksėjo – signalas, jog vaizdo režisierius viską transliuoja į fojė ekranus, kuriuose jau būriavosi žurnalistai.
Į sceną pakilo pati Ilona. Mikrofonas perėjo jai.
„Kardiologijos fondas šįryt gavo auditinę ataskaitą“, – paskelbė ji, ir jos balsas buvo aštrus kaip plienas. „Nustatytas rimtas lėšų nukreipimas. Daktare Kazlauskai, jūsų įgaliojimai fondo valdyboje anuliuojami. Taip pat pateiktas oficialus pranešimas teisėsaugai.“
Manto veidas tapo pilkas. Prakaito lašelis nuriedėjo smilkiniu. Jis žvilgtelėjo į Ievą, bet ši jau traukėsi prie šoninio išėjimo – ten ją pasitiko du apsaugos darbuotojai, mandagiai atkirto kelią.
Tada padariau tai, ko laukiau jau mėnesius.
Atsisukau į Mantą, tiesiog prieš jam žengiant dar vieną žingsnį. Pakėliau jo segtuvą ir suplėšiau garantijos dokumentą per pusę.
„Aš nepasirašau. Mano įmonės pavadinimo prie tavo klaidų daugiau nebus. O dėl manęs – skyrybų prašymas jau teisme. Šiandien tikrai viskas pasikeitė. Tik ne taip, kaip tu tikėjaisi.“
Salėje kilo šurmulys – vieni plojo, kiti šnabždėjosi, fotografų blykstės sproginėjo kaip audros žaibai. Mantas stovėjo tuščiomis rankomis, apsuptas savo paties griuvėsių.
Aš nusisukau. Kulniukų kaukšėjimas granitinėmis laiptų pakopomis skambėjo kaip atgalinis laikrodžio skaičiavimas į naują pradžią. Už nugaros liko jo balsas, šaukiantis mano vardo, bet aš neatsigręžiau.
Pro šonines duris išėjau į šaltą Kauno naktį. Ore dar tvyrojo rudens lapų kvapas. Pirmą kartą per daugelį metų įkvėpiau giliai ir nesijaučiau lengva – jaučiausi tikra.
