— Aš esu vyras, kurį pastebi. Ne paprastai moteriai, o moteriai su statusu, — pasakė Steponas, penkiasdešimtmetis kavalierius iš pažinčių svetainės, išjungdamas pavargusį seno balto Peugeot variklį.
Elena iš karto nesugebėjo atsakyti.
Dar vakar ji skaitė jo žinutes ir tyliai tikėjo, kad gal ir po penkiasdešimt dvejų gyvenimas gali atnešti ne tik tylą, darbą ir vakarus su katinu Leo. Dar vakar ji žiūrėjo į jo nuotraukas: kostiumas, jūra, palmės, rimtas žvilgsnis. Jis siuntė citatas, rašė apie brandžią meilę, orumą ir sielų artumą.
O dabar prieš ją stovėjo vyras nudėvėta striuke, išsitampiusiu megztiniu ir žvilgsniu, kuris ne šildė, o vertino.
Elenai neseniai sukako penkiasdešimt dveji. Ji buvo našlė, dirbo buhaltere nedidelėje įmonėje Vilniuje, mėgo teatrą, senas knygas, lietingus pasivaikščiojimus ir savo katiną Leo, kuris visada miegodavo ant jos dokumentų.
Vaikai buvo užaugę. Dukra gyveno Kaune, sūnus — Norvegijoje. Jie skambindavo, bet po pokalbių butas vėl nutildavo.
Draugė Izabelė kartą pasakė:
— Elena, vienatvė nėra tavo pavardė. Užsiregistruok pažinčių svetainėje.
Pirmos žinutės nuvylė. Vieni ieškojo šeimininkės. Kiti klausinėjo apie butą. Treti rašė taip, lyg moteris po penkiasdešimties turėtų džiaugtis bet kokiu dėmesiu.
Elena jau norėjo ištrinti anketą, kai parašė Steponas.
Penkiasdešimt metų. “Verslininkas”. Našlys. Nuotraukose atrodė elegantiškas, solidus, su gyvenimo patirtimi. Jo žinutės buvo kitokios:
— Elena, jūsų veide yra reta ramybė. Tokios moterys ne atsiranda, jos subręsta.
Savaitę jie susirašinėjo kas vakarą. Steponas kalbėjo apie tikrus jausmus, apie tai, kad brandžiame amžiuje žmonės ieško ne žaidimų, o prasmės.
Tada pasiūlė susitikti Bernardinų sode.
Elena ruošėsi kaip į šventę. Apsivilko mėgstamą paltą, užsirišo šilkinę skarelę, susitvarkė plaukus. Leo stebėjo ją nuo palangės taip, lyg turėtų savo nuomonę.
Prie šaligatvio stovėjo senas baltas Peugeot, kuris drebėjo net stovėdamas. Iš jo išlipo Steponas ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.
— Sėskit. Jūs ne Anglijos karalienė. Mano gražuolė dar paveš.
Gražuole jis vadino automobilį.
Viduje kvepėjo senu plastiku ir pigiu kvapikliu. Pakeliui Steponas bambėjo apie eismą, kainas, jaunimą ir moteris, kurios “po penkiasdešimties vis dar nori romantikos”.
Parke jis garsiai pasakojo apie verslą, planus ir tai, kad dideliam vyrui reikia moters, kuri atitiktų jo lygį.
— Jūs sakėte, kad buhalterė?
— Taip. Man patinka tvarka skaičiuose.
— Nelabai moteriška profesija. Bet bent jau naudinga.
Elena pajuto nemalonų dūrį, bet nutylėjo.
Kavinėje ji paprašė kapučino, bet Steponas iškart pertraukė:
— Du amerikano. Kapučinas — moteriškas lepinimasis. Ir, beje, tukina.
Kai atnešė sąskaitą, jis padėjo pinigus tik už savo kavą.
— Lygybė, Elena. Dabar juk tokie laikai.
Ji sumokėjo už save ir paliko arbatpinigių.
— Švaistymas. Už tiek galima duonos nusipirkti.
— Tai mano pinigai, — ramiai atsakė ji.
Tada jis atsilošė ir tarė:
— Žinote, Elena, jūs nebloga. Prižiūrėta, rami, namų moteris. Bet aš nesu paprastas vyras. Aš turiu ambicijų. Man reikia moters su statusu.
— Su statusu?
— Taip. Su padėtimi. Geru butu, ryšiais, svoriu visuomenėje. Kad būtų galima kartu pasirodyti. O jūs, neįsižeiskite, buhalterė, našlė, paprasta moteris. Be ypatingo blizgesio. Beveik pensinis variantas.
Elena lėtai padėjo puodelį.
Ir pirmą kartą per visą susitikimą pažvelgė į jį ne su drovumu, o su visišku aiškumu.
— Steponai, leiskite paklausti. Jūsų statusas čia, šitame automobilyje, kuris dreba labiau nei aš prieš pasimatymą? Ar tose senose nuotraukose prie jūros?
Jis neteko žado.
— Kaip jūs kalbate?
— Ramiai. Tiksliai. Aš juk buhalterė.
— Jūs įsižeidėte.
— Ne. Aš suskaičiavau.
— Ką suskaičiavote?
— Kiek daug žodžių apie lygį ir kiek mažai elementarios pagarbos.
Steponas piktai pažvelgė į ją.
— Moteris su statusu suprastų, ką aš turiu omenyje.
— Vyras su statusu suprastų, kad svetimos kavos, profesijos ir amžiaus žeminti nereikia.
Jis atsistojo.
— Su jumis nėra apie ką kalbėti.
— Pagaliau sutariame.
Lauke jis dar bandė ją sustabdyti.
— Aš jus parvešiu.
— Nereikia.
— Nedarykite scenos.
— Aš jos nedarau. Tiesiog išeinu iš prasto spektaklio.
Steponas įsėdo į Peugeot, pasuko raktelį. Variklis sukranksėjo ir užgeso. Jis pabandė dar kartą.
Nieko.
Jis nuleido langą:
— Elena, gal galite truputį pastumti?
Ji sustojo.
— Bijau, kad ne. Aš juk beveik pensinis variantas. Jūsų statusui reikia solidesnės pagalbos.
Ir nuėjo.
Vakare Izabelė klausėsi istorijos telefonu ir juokėsi, bet paskui pasakė rimtai:
— Gerai, kad neleidai jam tavęs sumažinti.
Elena paglostė Leo ir pajuto, kad jos viduje ramu.
Kitą dieną ji pakeitė anketą: “Našlė, buhalterė, mėgstu teatrą, knygas ir žmones, kurie nepainioja statuso su pasipūtimu.”
Ji neištrynė profilio.
Nes vienas Steponas nėra visas pasaulis.
O tikra vertė nėra automobilyje, nuotraukose ar dideliuose žodžiuose.
Ji yra pagarboje.
Ir Elena tos pagarbos sau pagaliau nebeišdavė.