— Vera, palauk, aš viską paaiškinsiu! Ji pati prie manęs lindo, aš nenorėjau…
— Tu mane išduodi? paklausiau tiesiai.
Andrius nusišypsojo taip, tarsi būčiau pasakiusi kažką juokingo ir kvailo. Jis ramiai segėsi marškinius ir net nebandė atrodyti kaltas.
— Per daug serialų žiūri. Ten visi vyrai neištikimi, taip? Aš ne toks.
— Pažiūrėk man į akis ir pasakyk.
Jis pavartė akis.
— Neišduodu. Mano gyvenime esi tik tu. Turiu važiuoti į darbą.
Jis palietė pirštu mano nosį, kaip senais laikais. Tik seniau nuo to juokdavausi. Dabar norėjosi nusiplauti veidą.
Durys užsidarė.
Likau virtuvėje su atšalusia kava ir jausmu, kad ką tik mane ne tik apgavo, bet dar ir pavertė kvaiša.
Aš žinojau.
Paskutinius šešis mėnesius Andrius buvo kitoks. Telefonas visada rankoje. Vonioje — pusvalandžiai. Ekranas žemyn. Kai priminiau apie Graikiją, kurią planavome nuo žiemos, jis numykė:
— Dar nežinau. Darbai.
Tai nebuvo darbai. Jis tiesiog nebematė mūsų ateities.
Bet be įrodymų širdis vis dar laikėsi vilties. Gal krizė. Gal nuovargis. Gal aš viską išsigalvoju.
Pasineriau į darbą. Turėjau mažą reklamos agentūrą Vilniuje. Reikalai ėjosi gerai, bet aš pati kūriau sau chaosą: nauji klientai, pristatymai, skubūs projektai. Viskas geriau nei grįžti į butą Žvėryne, kur mano vyras jau buvo svetimas.
Vieną dieną į kabinetą užėjo mano administratorė Elena.
— Vera, pas jus atėjo moteris. Sako, asmeniniu klausimu.
Man sušalo rankos.
— Tegul užeina.
Įėjo jauna moteris. Graži, ryški, ilgais plaukais, su brangia rankine. Atsisėdo priešais mane ir nervingai tampė dirželį.
— Mano vardas Alina. Atėjau dėl Andriaus.
Viskas.
Įrodymas pats atėjo į mano kabinetą.
— Koks jūsų ryšys su mano vyru?
Ji giliai įkvėpė.
— Mes kartu jau pusę metų. Andrius mane myli. Jis nori vaikų. Sūnaus. O jūs… jūs negalite jam to duoti. Aš suprantu, kad tai ne jūsų kaltė, bet…
Tai buvo smūgis į skaudžiausią vietą.
Aš negalėjau turėti vaikų. Jaunystėje patyriau nesėkmingą medicininę procedūrą. Andrius viską žinojo. Sakė, kad jam užtenka manęs. Kad šeima esame mes.
— Ko norite?
— Skyrybų. Mano tėvai griežti. Jie nepriims vaiko ne santuokoje. O aš galiu jam pagimdyti. Kam laikyti vyrą beprasmiškoje santuokoje?
Beprasmiškoje.
Ketveri metai.
Aš tylėjau. Tada linktelėjau.
— Gerai. Paduosiu skyryboms. Ir nesakysiu jam, kad buvote čia.
Alina padėkojo taip nuoširdžiai, kad man beveik pagailo jos. Ji manė, jog gauna meilę.
Vakare atėjo anyta Galina Petrovna. Nuo slenksčio pradėjo tikrinti namus: puodelis kriauklėje, dulkė ant lentynos, ne taip padėta servetėlė.
— Vera, bent namus galėtum prižiūrėti. Ir Andriui darbą savo agentūroje duoti. Juk šeimai įpėdinio nepagimdei.
Andrius stovėjo šalia ir tylėjo.
Aš nusišypsojau.
— Įpėdinis greitai bus.
Galina prisimerkė.
— Tu? Juk negali. Gal sugalvojot įsivaikinti? Mano sūnui svetimo vaiko nereikia!
— Vaikas bus jo. Jį pagimdys Alina.
Tyla.
— Kas ta Alina? paklausė anyta.
Andrius pabalo.
— Vera…
— Alina — moteris, su kuria jūsų sūnus susitikinėja pusę metų. Šiandien ji atėjo į mano biurą prašyti, kad išlaisvinčiau Andrių iš mūsų “beprasmiškos santuokos”.
— Melas! Andrių, pasakyk jai!
Jis pradėjo mikčioti:
— Tai klaida. Nieko rimto. Ji pati…
Tada manyje kažkas nutrūko.
— Nieko rimto? Pusę metų melavai man į akis! Aš tikėjau, kad mums krizė, kad dar galime išsigelbėti. O tu planavai vaiką su moterimi, kuri šiandien kalbėjo apie mano nevaisingumą kaip apie tavo nelaimę!
Jis žengė artyn.
— Vera, prašau…
— Neliesk manęs.
Galina čiupo jį už rankos.
— Andrių, einam. Ji isterikuoja. Rytoj atsipeikės.
— Neatsipeikėsiu. Rytoj paduodu skyryboms. Butas mano. Turi valandą susirinkti daiktus.
Jis rinko drabužius, dokumentus, laidus, vis kartodamas, kad viską pataisys.
Aš stovėjau miegamojo tarpduryje ir tylėjau.
Kai durys užsidarė, butas nutilo.
Atsisėdau ant sofos.
Tada sušvito telefonas.
Žinutė nuo Alinos.
“Vera, ar kalbėjote su Andriumi? Jis neatsiliepia. Juk pažadėjote nesakyti, kad buvau atėjusi…”
Aš žiūrėjau į ekraną ir supratau: ji bijo ne mano skausmo. Ji bijo, kad jos graži istorija subyrės.
Parašiau:
“Andrius žino. Jo mama taip pat. Dabar viskas atvira.”
Kitą dieną padaviau skyryboms.
Andrius laukė prie mano agentūros. Atrodė pavargęs, lyg per naktį būtų supratęs, kad melas turi kainą.
— Vera, prašau. Aš suklydau.
— Ne. Tu pasirinkai.
— Alina galbūt nėščia.
Mano širdis susitraukė. Senas skausmas niekur nedingo, tik tapo tylesnis.
— Tada būk tėvas. Bent jau čia nemeluok.
Skyrybos buvo pilkos: dokumentai, parašai, anytos skambučiai. Galina Petrovna iš pradžių rėkė, kad griaunu šeimą. Paskui prašė būti protinga. Galiausiai užsiminė, kad Andriui dabar sunku ir galėčiau jam padėti pinigais.
— Aš jau padėjau jam ketverius metus. Toliau tegu padeda sau pats.
Po kelių savaičių paskambino Alina.
— Jis kaltina mane. Sako, kad viską sugadinau.
— Jis tiesiog nenori kaltinti savęs.
— Aš galvojau, kad jis mane myli.
— Gal ir mylėjo. Bet žmogus, kuris moka meluoti vienai moteriai, nepamiršta to įgūdžio prie kitos.
Vėliau paaiškėjo, kad nėštumo nebuvo. Neaiškus testas, vėluojančios dienos, noras surišti vyrą greičiau, nei jis pabėgs. Galina Petrovna labai greitai iš “būsimos įpėdinio motinos” Aliną pavertė “neatsakinga mergiūkšte”.
Andrius bandė grįžti.
Vieną vakarą atėjo su gėlėmis.
— Vera, aš supratau, kad tave myliu.
— Tu supratai, kad praradai patogų gyvenimą.
— Galime pradėti iš naujo?
— Ne.
Tą “ne” ištariau ramiai. Be pykčio. Be ašarų.
Ir tada supratau, kad tikrai pasveikau.
Vasarą išvykau į Graikiją viena. Sėdėjau prie jūros, gėriau kavą ir galvojau, kiek daug metų moterys praleidžia bandydamos būti pakankamos.
Pakankamai gražios.
Pakankamai švelnios.
Pakankamai kantrios.
Pakankamai vaisingos.
Pakankamai patogios.
O juk meilė, kuriai nuolat turi įrodinėti savo vertę, nėra meilė.
Grįžusi pakeičiau užuolaidas, nusipirkau naujus puodelius ir pirmą kartą per ilgą laiką užmigau be noro patikrinti, ar kas nors man nemeluoja.
Aš netapau laiminga iš karto.
Bet tapau laisva.
O laisvė kartais prasideda nuo vieno sakinio:
“Tu turi valandą susirinkti daiktus.”