— Būti su vyru „50/50“ yra žemiau mano orumo. Jei vyras nori pusės išlaidų, bet šimto procentų moteriško darbo namuose, jis nėra partneris. Jis yra nuomininkas su patriarcho pretenzijomis.
Po šių žodžių pirmą kartą tą vakarą tikrai netekau žado.
Mano vardas Mantas, man penkiasdešimt ketveri. Už nugaros — skyrybos, suaugusi dukra ir mano vieno kambario butas Lazdynuose. Po skyrybų sau aiškiai pasakiau: antrą kartą į gyvenimą, kuriame vyras privalo viską apmokėti, neisiu.
Su Inga susipažinome pažinčių programėlėje. Jai buvo keturiasdešimt devyneri. Prižiūrėta, rami, su geru darbu. Ji nekalbėjo vien apie blogus buvusius vyrus ir nesiskundė, kad visi vyrai vienodi. Man tai patiko.
Susitikinėjome kelis mėnesius. Kava, pasivaikščiojimai, vakarienės. Man atrodė, kad pagaliau radau brandžią moterį, kuri supranta: mūsų amžiuje santykiai turi būti apie ramybę, patogumą ir aiškias taisykles.
Aš nuo pradžių pasakiau, kaip galvoju. Nenoriu dramų. Nenoriu, kad meilės vardu kas nors lįstų į mano piniginę. Nenoriu vėl būti bankomatu su kojomis.
Inga klausėsi ramiai. Kartais linktelėdavo. Aš maniau, kad ji supranta.
Vieną vakarą sėdėjome pas ją namuose. Ji turėjo erdvų trijų kambarių butą Žirmūnuose. Šviesi virtuvė, knygos, augalai, tvarka. Aš turėjau savo mažą, bet tvarkingą butą Lazdynuose.
Todėl pasiūliau tai, kas man atrodė logiška.
— Galime gyventi pas tave. Pas tave daugiau vietos. Mano butą išnuomosime. Nuomos pinigai eis į bendrą biudžetą. Sąskaitos per pusę. Maistas per pusę. Viskas sąžininga.
Inga padėjo taurę ant stalo.
— O buitis?
— Kas buitis?
— Kas ją tvarkys?
Aš net nesupratau, kodėl ji klausia.
— Inga, tu juk moteris. Gaminimas, tvarkymas, jaukumas — moterims tai natūralu. Nesakau, kad nieko nedarysiu. Šiukšles išnešiu, lentyną pritvirtinsiu.
Ji žiūrėjo į mane ramiai, bet šaltai.
— Vadinasi, pinigai per pusę, sąskaitos per pusę, maistas per pusę, butas mano. O gaminimas, skalbimas, tvarkymas, pirkinių planavimas — mano, nes aš moteris?
— Neiškraipyk. Aš siūlau normalius suaugusių žmonių santykius.
— Ne, Mantai. Tu siūlai labai patogų gyvenimą sau.
Man pasidarė pikta.
— Aš nenoriu būti naudojamas.
— Aš irgi, — pasakė ji. — Tik tu nematai, kad nori naudotis mano darbu. Nes tau jis atrodo nematomas.
Ji paėmė popieriaus lapą.
— Paskaičiuokime. Kiek kainuotų gyventi tokiame bute? Kiek kainuotų namų tvarkymas? Maisto gaminimas? Skalbimas? Pirkinių planavimas? Kai tai daro moteris nemokamai, jūs vadinate jaukumu. Kai tai daro samdomas žmogus, vadinate paslauga.
— Tu santykius pavertei buhalterija.
— Ne. Tu mano darbą pavertei savaime suprantamu dalyku.
Aš tylėjau.
— Tai ko tu nori? — paklausiau.
— Tikro 50/50. Ne tik piniguose. Buityje taip pat. Arba nuomojamės bendrą būstą ir viską dalijamės. Arba gyveni mano bute ir sąžiningai pripažįsti, kad naudoji mano erdvę. Gaminame paeiliui, tvarkome paeiliui, skalbiame kiekvienas savo. Arba mokame už tvarkytoją abu.
— Tu rimtai nori, kad vyras plautų grindis?
— Noriu, kad vyras suprastų: grindys nepasidaro švarios nuo moters lyties.
Tada pasakiau:
— Su tokiu charakteriu liksi viena.
Ji nesupyko.
— Geriau viena savo namuose nei su vyru, kuris nori pusės išlaidų ir viso aptarnavimo.
Išėjau įsižeidęs. Mašinoje parašiau dukrai ir trumpai papasakojau situaciją.
Ji atsakė:
„Tėti, jei man vyras pasiūlytų tokį gyvenimą, ką tu man pasakytum?“
Aš ilgai žiūrėjau į telefoną.
Atsakymas buvo aiškus.
Pasakyčiau: „Bėk“.
Kitą dieną parašiau Ingai atsiprašymą.
Ji atsakė:
„Mantai, tu nesi blogas žmogus. Bet tu nori būti šiuolaikiškas ten, kur tau naudinga, ir tradicinis ten, kur naudinga irgi tau. Aš taip nebenoriu.“
Daugiau nesusitikome.
Bet nuo tada suprantu: 50/50 nėra sąžininga, jei dalijamos tik sąskaitos.
Jei moteris moka pusę, bet namuose daro viską, tai ne lygybė.
Tai senas patriarchatas su nauja etikete.