„Ieškau lieknos moters su butu, kuri manimi rūpintųsi“: atrašiau į beveik 60-mečio „princo“ anketą ir nusprendžiau jį patikrinti…
Pažinčių programėles buvau ištrynusi seniai. Ne iš pykčio. Tiesiog pavargau.
Atrodytų, suaugę žmonės jau turėtų mokėti blaiviai įvertinti save. Ypač kai už nugaros yra santuokos, skyrybos, vaikai, darbai, paskolos ir visas tas normalus gyvenimo bagažas.
Bet ne.
Praėjusį penktadienį draugė man pradėjo siųsti pažinčių anketų nuotraukas. Ji juokėsi taip, kad galiausiai ir aš neištvėriau.
— Rasa, parsisiųsk dar kartą. Ne meilės ieškoti. Tiesiog pasižiūrėti, kas ten vyksta.
Iš pradžių sakiau „ne“.
Po kelių minučių programėlė jau buvo telefone.
Ir po dešimties minučių radau profilį, kuris buvo vertas atskiros istorijos.
Ekrane į mane žiūrėjo vyras labai rimtu veidu. Toks veidas, lyg žmogus būtų įsitikinęs, kad jis — didžiausias prizas visame mieste. Nuotrauka daryta iš apačios, matyt, kad atrodytų solidžiau. Anketoje parašyta: 58 metai. Nenoriu būti grubi, bet tie 58 atrodė labai optimistiškai.
Jo vardas buvo Vytautas.
Už jo matėsi sena sekcija, užuolaidos ir kambarys, kuriame laikas, atrodo, sustojo maždaug prieš dvidešimt metų. Bet ne tai buvo problema. Problema prasidėjo aprašyme.
Perskaičiau vieną kartą. Tada antrą. Tada nusiunčiau draugei ir parašiau: „Čia rimtai?“
Tekstas buvo maždaug toks:
„Ieškau moters rimtiems santykiams. Iki 45 metų. Lieknos, tvarkingos, be antsvorio ir žalingų įpročių. Nuosavas būstas būtinas, nes pas save nieko nevesiu — atsibodo moterys, kurioms rūpi tik vyro kvadratiniai metrai. Pageidautina be vaikų. Turi mokėti gaminti, kurti jaukumą, rūpintis vyru ir nekelti dramų. Moterys su finansinėmis problemomis nerašykite.“
Sėdėjau ant sofos ir žiūrėjau į telefoną.
Taigi ponas Vytautas ieško jaunesnės, lieknos, be vaikų, be problemų, su nuosavu butu Vilniaus centre, kuri jį priimtų, gamintų cepelinus, virtų šaltibarščius, rūpintųsi juo ir dar būtų dėkinga už tokią laimę.
Puiku. Kuklumo viršūnė.
Paprastai tokius profilius tiesiog praleidžiu. Nes nėra prasmės aiškinti žmogui, kad jis ne karalius, jeigu jis pats sau jau seniai užsidėjo karūną.
Bet šį kartą man pasidarė įdomu.
Pagalvojau: gerai, pažiūrėkime, ką toks vyras atsakys, jei pagalvos, kad rado savo svajonių moterį.
Mano anketa buvo beveik tuščia. Tik viena nuotrauka iš nugaros prie jūros. Veido nesimatė. Amžių nurodžiau 43.
Parašiau jam pirma.
„Labas vakaras, Vytautai. Perskaičiau jūsų anketą ir pagalvojau — pagaliau vyras, kuris žino, ko nori. Manau, kad jums tinku. Esu liekna, gyvenu viena savo trijų kambarių bute Vilniaus centre, mėgstu gaminti cepelinus, šaltibarščius ir kepti pyragus. Tik dar neradau vyro, kuriuo galėčiau rūpintis. Ar jūs dar laisvas?“
Atsakymas atėjo beveik iš karto.
Vytautas, regis, ne šiaip ieškojo meilės. Jis jos budėjo.
„Labas vakaras, Rasa. Pagaliau normali moteris. Čia dauguma tik reikalauja. Jūs man patinkate. Tik pasakykite sąžiningai — butas tikrai jūsų? Ir ar priimtumėte rimtą vyrą į savo namus?“
Nusišypsojau.
Bet kai atėjo kita jo žinutė, supratau, kad šis patikrinimas bus daug įdomesnis, nei maniau.
„Aš nemėgstu gaišti laiko. Mūsų amžiuje reikia kalbėti tiesiai. Jeigu butas tikrai jūsų ir gyvenate viena, galime susitikti ir viską aptarti. Vyrui reikia ramybės, šilto maisto ir moters, kuri supranta pagarbą.“
Perskaičiau ir net nusijuokiau.
Jis dar nebuvo matęs mano veido, bet jau, matyt, mintyse kabino savo paltą mano prieškambaryje.
„O kaip jūs įsivaizduojate bendrą gyvenimą?“ parašiau.
„Paprastai. Moteris rūpinasi namais. Vyras yra vyras. Aš galiu padėti, bet nemėgstu, kai man vadovauja. Namuose turi būti maisto. Cepelinai, sriuba, šaltibarščiai, pyragas. Nesu išrankus, tiesiog mėgstu tvarką. Ir negaliu pakęsti dramų.“
„O ką jūs duodate moteriai?“
Tyla truko kelias minutes.
Galiausiai jis parašė:
„Saugumą. Rimtumą. Vyro buvimą namuose. Turiu pensiją, kartais papildomai užsidirbu. Bet nenoriu moters, kuriai svarbūs tik pinigai.“
„O išlaidos? Komunaliniai, maistas?“
„Jei butas jūsų, komunaliniai jūsų. Prie maisto galiu prisidėti, jei matysiu gerą požiūrį. Moteris vis tiek geriau žino, ką pirkti virtuvei.“
Tą akimirką man viskas tapo aišku. Vytautas neieškojo partnerės. Jis ieškojo patogaus gyvenimo, tik be kainos etiketės.
Susitarėme susitikti kavinėje Vilniaus senamiestyje. Jis iškart perspėjo:
„Tik ne brangioje vietoje. Nemėgstu, kai moterys tikrina vyrus sąskaitomis.“
„Nesijaudinkite. Kiekvienas susimokės už save.“
Kitą dieną atėjau anksčiau. Atsisėdau prie lango. Man nebuvo romantiškai neramu. Labiau smalsu. Norėjau pamatyti, ar žmogus ir gyvai toks pat drąsus.
Vytautas atėjo vėluodamas. Gyvai atrodė vyresnis nei nuotraukoje. Tvarkingas, bet pavargęs. Atsisėdo ir iškart mane nužvelgė.
— Rasa?
— Taip. Labas vakaras, Vytautai.
— Nuotraukoje atrodėte kitaip.
— Nuotraukoje buvau iš nugaros.
— Maniau, būsite aukštesnė.
— O aš maniau, kad jums 58.
Jis susiraukė.
Priėjo padavėja. Užsisakiau kavos. Vytautas pasirinko arbatą ir pyrago gabalėlį.
— Mokame atskirai, tiesa? — paklausė.
— Žinoma.
Jis patenkintas linktelėjo.
— Man patinka teisingos moterys.
Išsitraukiau iš rankinės užrašinę.
— Vytautai, jei kalbame rimtai, aš irgi turiu sąlygų.
— Klausau.
— Jei vyras apsigyvena mano bute, jis moka pusę komunalinių, pusę maisto, dalyvauja buityje. Maisto gaminimas — paeiliui. Tvarkymasis — paeiliui. Rūbai — kiekvienas savo. Raktai neduodami iš karto. Ir dar prieš tai norėčiau pajamų patvirtinimo, sveikatos informacijos ir artimo žmogaus kontakto. Negaliu priimti nepažįstamo vyro į savo namus vien todėl, kad jis save vadina rimtu.
Vytautas žiūrėjo į mane lyg būčiau jį įžeidusi valstybiniu lygiu.
— Jūs rimtai?
— Visiškai.
— Aš vyras.
— Pastebėjau.
— Normali moteris taip nekalba.
— Normali moteris saugo savo namus, pinigus ir ramybę.
Jo veidas paraudo.
— Jūs mane apgavote.
— Ne. Aš tik parodžiau, kaip skamba jūsų reikalavimai, kai juos taiko moteris.
— Su tokiu charakteriu liksite viena.
— Geriau viena savo bute, negu su vyru, kuris ieško nemokamo būsto, virėjos ir slaugės.
Jis staigiai atsistojo, paliko pinigus už arbatą ir išėjo. Pyrago taip ir nepalietė.
Likau sėdėti prie lango. Kava jau buvo beveik atšalusi, bet man buvo ramu.
Kartais žmogaus nereikia demaskuoti. Užtenka leisti jam išgirsti save.
Vakare ištryniau susirašinėjimą. Ne iš pykčio. Tiesiog nenorėjau telefone laikyti svetimo įžūlumo.
Ir supratau paprastą dalyką: moteris su namais, darbu, širdimi ir gyvenimu nėra priedas prie vyro patogumo.
Santykiai prasideda ne nuo sąlygų sąrašo.
Jie prasideda nuo pagarbos.
O jei pagarbos nėra, jokie cepelinai nepadės.