Svogūno, dešros ir senesnės duonos kvapas akimirksniu pasklido po jų stalelį. Rasa sėdėjo su meniu rankoje ir kelias sekundes negalėjo patikėti tuo, ką mato.
Maža Vilniaus kavinė kvepėjo kava, kepiniais ir sūrio pyragu. O Tomas tuo metu ramiai vyniojo foliją, lyg būtų atėjęs ne į pasimatymą, o į iškylą.
Folijoje gulėjo du stori sumuštiniai. Duona, dešra, svogūnas, sviestas. Tomas paėmė vieną ir atsikando.
Padavėja sustingo.
— Atsiprašau, bet pas mus negalima valgyti atsinešto maisto.
Tomas net nesutriko.
— Aš nieko iš jūsų neprašau. Tiesiog sėdžiu su dama.
Rasa pajuto, kaip įkaista skruostai. Žodis “dama” nuskambėjo taip, tarsi jis būtų padaręs jai paslaugą vien pasirodydamas.
— Tomai, gal vis dėlto užsisakykime kavos?
— Kam? Kava čia kainuoja kaip pusė pakelio parduotuvėje.
— Bet mes atėjome į pasimatymą.
— Ir ką? Pasimatymas reiškia švaistyti pinigus?
Jis pastūmė antrą sumuštinį jos pusėn.
— Imk. Tau irgi padariau.
Rasa pažvelgė į foliją. Prisiminė Dalią, lūpdažį, auskarus, tą mažą viltį, kurią ji nedrąsiai leido sau pajusti pirmą kartą po dvejų metų.
O Tomas net nenusišypsojo susitikęs.
Tik nužvelgė ją kaip prekę.
— Ne, ačiū. Aš užsisakysiu latte.
Tomas susiraukė.
— Aišku. Tu iš tų.
— Kokių?
— Kurioms reikia restoranų, gėlių, dėmesio.
Rasa staiga pajuto keistą ramybę. Štai ir atsakymas. Greitas, aiškus, be ilgo nusivylimo.
— Ne. Aš iš tų, kurios nori, kad vyras į pirmą pasimatymą neateitų su dešra maišelyje ir paskui dar aiškintų, kad tai normalu.
Tomas piktai suspaudė lūpas.
— Per daug reikalauji.
— Ne. Tiesiog per ilgai reikalavau per mažai.
Ji atsistojo.
— Kur eini?
— Namo.
— Dėl sumuštinio?
— Dėl nepagarbos.
Rasa sumokėjo už kavą, kurios net nespėjo išgerti, ir išėjo. Lauke buvo vėsu, stotelėje stovėjo žmonės, pro šalį važiavo troleibusas. Ji ėjo lėtai ir laukė, kada ateis gėda, pyktis ar ašaros.
Bet atėjo tik palengvėjimas.
Po kelių minučių telefonas suvibravo.
“Su tokiu charakteriu liksi viena.”
Rasa perskaitė žinutę. Tada ištrynė pokalbį.
Vakare Dalia klausėsi ir juokėsi.
— Jis rimtai išsivyniojo sumuštinį?
— Su svogūnais.
— Nuostabu. Tiesiog princas.
Rasa irgi nusijuokė. Bet paskui pasakė:
— Žinai, anksčiau būčiau pasilikusi.
— Kodėl?
— Kad nebūtų nepatogu. Kad neįžeisčiau. Kad neatrodyčiau pasipūtusi.
— O dabar?
— Dabar supratau, kad būti patogiai svetimam žmogui nebe mano darbas.
Tai ir buvo visa istorijos esmė.
Ne sumuštinis. Ne kavinės taisyklės. Ne pinigai.
Tomas parodė, kaip jis elgiasi, kai mano, kad moteris turi prisitaikyti. O Rasa parodė, kad ji jau nebe ta, kuri prisitaikys prie visko.
Kartais geriausias pasimatymas yra tas, iš kurio laiku išeini.