Petras stovėjo prie slenksčio su lagaminu rankoje. Močiutė Aldona sėdėjo prie krosnies ir žiūrėjo į jį taip, kaip žiūri motina, kuriai gėda už savo sūnų.
— Rūta išvarė? — paklausė ji.
Petras tylėjo.
Tą akimirką iš kambario išėjo mažoji Gabija. Basomis kojomis, su senąja Irenos skarele rankose.
— Tėti?..
Lina priėjo iš paskos ir paėmė ją ant rankų.
— Neik prie jo.
Petras pažvelgė į dukrą.
— Lina, aš grįžau.
— Grįžai, nes neturi kur eiti. Ne todėl, kad mums tavęs reikėjo.
Tie žodžiai buvo kieti, bet teisingi.
— Aš negalėjau, — tyliai pasakė Petras. — Kai žiūrėdavau į ją, matydavau Ireną.
— O aš matydavau kūdikį, kuris naktimis verkia iš alkio. Matydavau seserį. Ne kaltininkę.
Močiutė Aldona atsistojo.
— Petrai, savo skausmo negalima užkrauti vaikui. Ypač tokiam mažam.
Pirmas savaites namuose buvo nejauku. Gabija Petrą vadino tėčiu, bet bijojo jo rankų. Lina nepalikdavo jų dviejų vienų. Aistė iš Kauno parašė trumpai: „Vien grįžti neužtenka.“
Petras žinojo.
Aldona neleido jam sėdėti kampe ir gailėtis savęs.
— Pašildyk pieną. Išplauk vystyklus. Nuvesk į ambulatoriją. Tėvas ne tas, kuris verkia dėl savo kaltės, o tas, kuris kasdien daro, ką reikia.
Petras mokėsi nuo nulio. Nežinojo, kaip Gabija užmiega. Nežinojo, kad ji bijo tamsos. Nežinojo, kad ją nuramina Irenos skarelė. Kiekviena smulkmena priminė, kiek daug jis praleido.
Vieną vakarą Gabija karščiavo. Lina, pavargusi iki išsekimo, užmigo prie stalo. Petras paėmė mažąją ant rankų ir visą naktį sėdėjo prie lango.
— Atleisk, — šnibždėjo jis. — Atleisk, kad buvau toks aklas.
Gabija, pusiau miegodama, prisiglaudė prie jo krūtinės.
Rūta jo atgal nepriėmė. Ji atėjo tik kartą, atnešė Gabijai šiltą megztinį.
— Jei nori būti tėvu, būk juo čia, — pasakė Petrui. — Ne tada, kai patogu, o tada, kai sunku.
— Supratau.
— Suprasti mažai.
Ir Petras pradėjo įrodinėti.
Lina po truputį leido sau grįžti į paauglystę. Kartą išėjo su draugėmis prie upės. Grįžusi rado Gabiją miegančią Petro glėbyje. Ant stalo buvo sudegę blynai, virtuvė netvarkinga, bet vaikas buvo ramus.
Lina atsisėdo ant suolo ir tyliai pravirko.
Aistė vasarą grįžo iš Kauno. Pamačiusi tėvą su Gabija darže, šaltai tarė:
— Vaidinate šeimą?
Petras nepyko.
— Ne. Mokomės.
— Per vėlai.
— Taip. Bet vis tiek mokomės.
Aistė nesuminkštėjo iškart. Bet kai Gabija atnešė jai ramunę ir pasakė „Aiste, čia tau“, ji priėmė gėlę.
— Ačiū, mažyle.
Praėjo metai. Lina baigė mokyklą. Petras pats nuvežė ją į Kauną paduoti dokumentų.
— Tu turi mokytis, — pasakė jis. — Ne vien mus gelbėti.
— O Gabija?
— Gabija turi mane. Šį kartą tikrai.
Lina ilgai žiūrėjo į jį. Paskui tyliai apkabino. Tai nebuvo visiškas atleidimas. Bet tai buvo pradžia.
Gabija augo smalsi, linksma ir labai panaši į Ireną akimis. Vieną dieną ji paklausė:
— Tėti, ar mama mirė dėl manęs?
Petras sustingo.
— Ne. Niekada taip negalvok.
— Bet kažkas taip sakė.
Jis suprato, kad nuo savo žodžių nepabėgs.
— Aš sakiau. Kai buvau silpnas ir piktas. Tai buvo melas. Baisiausias melas, kokį esu pasakęs. Tu nekalta. Tavo mama tave mylėjo.
— O tu?
Petras atsiklaupė prieš dukrą.
— Aš vėlai išmokau. Bet myliu tave taip, kad visą gyvenimą gailėsiuosi kiekvienos dienos, kai tavęs nemačiau.
Gabija apkabino jį už kaklo.
Kai kurios klaidos nepasinaikina. Jos lieka kaip randai. Bet randas gali priminti ne tik skausmą. Jis gali priminti, kad žmogus išgyveno ir pasikeitė.
Petras negalėjo grąžinti Irenos. Negalėjo grąžinti Linos vaikystės. Negalėjo ištrinti žodžių, pasakytų prie seno namo.
Bet galėjo likti.
Ir šį kartą jis liko.
Petras stovėjo prie slenksčio su lagaminu rankoje. Močiutė Aldona sėdėjo prie krosnies ir žiūrėjo į jį taip, kaip žiūri motina, kuriai gėda už savo sūnų.