— Mama teisi, vadinasi, atsiprašysi jos! — Tomas suurzgė taip, kad virtuvėje net taurės spintelėje suvirpėjo.
Rasa neatsakė.
Ji stovėjo prie kriauklės ir plovė puodelį. Lėtai. Kruopščiai. Lyg tas puodelis būtų vienintelis dalykas, kurį ji dar galėjo išlaikyti rankose.
— Rasa! Tu mane girdi?
— Girdžiu, — ramiai pasakė ji.
Tas ramumas Tomą erzino labiau už riksmą.
Viskas prasidėjo prieš tris valandas.
Aldona, Tomo mama, atėjo nepranešusi. Kaip visada. Skambutis į duris, ir ji jau stovi koridoriuje su dideliu maišu, iš kurio kyšo krapai, ir žurnalu apie namų remontą rankoje.
— Buvau netoliese, — pasakė ji, nors gyveno už kelių troleibuso stotelių.
Rasa įleido ją vidun.
Aldona įėjo taip, tarsi tikrintų savo nuosavybę. Žvilgtelėjo į kriauklę. Tada į Rasos knygas ant staliuko.
— Vėl skaitai, — tarė ji tokiu tonu, lyg skaitymas būtų trūkumas.
— Skaitau, — atsakė Rasa.
Prie arbatos Aldona ištraukė žurnalą.
— Pažymėjau kelias virtuves. Jūsų jau seniai reikia keisti. Gėda svečius priimti.
— Man negėda, — pasakė Rasa.
Anyta nusišypsojo.
— Tau daug kas negėda.
Tomas apsimetė, kad negirdi.
Vėliau Aldona apžiūrėjo miegamąjį. “Tik pažiūrėsiu.” Grįžo su nuosprendžiu:
— Užuolaidos per tamsios. Reikia šviesių. Mačiau geras parduotuvėje prie Kalvarijų turgaus.
— Mes turime užuolaidas.
— Netinkamas.
Rasa padėjo puodelį.
— Aldona, suprantu, kad norite padėti. Bet užuolaidas, virtuvę ir kitus daiktus savo namuose rinksimės mes su Tomu.
Tyla.
Aldona lėtai pažvelgė į sūnų.
— Tomai, girdėjai?
Ir viskas.
Kai ji išėjo, Tomas pradėjo.
— Ji tik norėjo padėti! Kodėl negali normaliai su ja kalbėti?
— Aš kalbėjau normaliai.
— Tu buvai nemandagi.
— Pasakiau, kad pati rinksiuosi užuolaidas savo bute.
— Su mano mama taip nekalbama!
Rasa ilgai į jį žiūrėjo. Tada nuėjo į miegamąjį.
Tomas šūktelėjo jai pavymui:
— Mama teisi, vadinasi, atsiprašysi jos!
Rasa nesustojo.
Ji atsisėdo ant lovos krašto. Žiūrėjo į sieną ir galvojo apie penkerius metus. Penkerius metus, kai Tomas prie mamos tapdavo ne vyru, o berniuku. O ji — kalta dėl visko.
Tada ji atsistojo. Atidarė spintą. Ištraukė lagaminą.
Džinsai. Megztiniai. Dokumentai. Įkroviklis. Kosmetinė. Kelios knygos.
Ji neverkė. Ir tai buvo baisiausia. Viduje buvo tylu. Šalta. Galutinai aišku.
Telefone užsakė kraustytojus devintai ryto.
Kai Tomas įėjo į kambarį, lagaminas stovėjo prie sienos.
— Tu kur nors išvažiuoji?
— Eik miegoti, Tomai. Vėlu.
— Tu visada dramatizuoji, — sumurmėjo jis ir išėjo.
Ryte telefonas suvibravo dar prieš žadintuvą.
Nežinomas numeris.
“Ar jūs Tomo Kazlausko žmona? Man reikia su jumis pasikalbėti. Tai svarbu. Mano vardas Diana.”
Rasa perskaitė du kartus.
Tada parašė:
“Kur ir kada?”
Jos susitiko mažoje kavinėje prie Katedros aikštės. Diana jau laukė. Tamsiaplaukė, pavargusi, apie trisdešimt dvejų. Rankomis per stipriai laikė popierinį puodelį.
— Aš nežinojau, kad jis vedęs, — pasakė ji iškart. — Dvejus metus nežinojau.
Rasa atsisėdo.
— O paskui?
— Paskui sužinojau. Atsitiktinai. Pamačiau jūsų nuotrauką jo telefone. Norėjau išeiti, bet… — ji nutilo. — Mes jau turėjome sūnų. Jam pusantrų.
Rasa jautė ne isteriją. Ne pyktį. Tik aiškumą. Baisų, švarų aiškumą.
— Koks jo vardas?
— Mikas. Mykolas.
Jos tylėjo.
Už lango žmonės skubėjo, turistai fotografavo varpinę, gyvenimas elgėsi taip, lyg nieko nebūtų nutikę.
— Kodėl parašėte man dabar? — paklausė Rasa.
Diana pakėlė akis.
— Nes vakar Tomas pasakė, kad jo mama pagaliau mane priėmė. Ir kad po šiandienos ginčo jūs pati išeisite, o jis liks nekaltas…Rasa pažvelgė į telefoną. Buvo 8:21. Kraustytojai turėjo atvažiuoti devintą.
— Ką reiškia, kad jo mama jus priėmė? — paklausė ji.
Diana padėjo telefoną ant stalo.
Ekrane buvo Tomo žinutės.
“Mama šiandien užeis. Ji žino, kaip Rasą išvesti iš kantrybės.”
“Ji pati išeis. Tada aš neatrodysiu kaltas.”
“Po to pasakysim, kad santuoka seniai buvo mirusi.”
Rasa skaitė lėtai. Kiekvienas sakinys buvo kaip vinis į duris, kurias ji pagaliau galėjo uždaryti.
— Aš neatėjau jo atimti, — tyliai pasakė Diana. — Aš nebenoriu jo tokio. Atėjau, nes supratau: jei šiandien jis meluoja jums, rytoj meluos man.
Rasa atsistojo.
— Važiuojam. Tegul bent kartą visi pasako tiesą viename kambaryje.
Kai jos įėjo į butą Žirmūnuose, Tomas stovėjo koridoriuje. Aldona jau sėdėjo virtuvėje su žurnalu apie remontą. Šalia jos buvo maišas su šviesiomis užuolaidomis.
— Pagaliau, — tarė Aldona. — Gal dabar atsiprašysi ir baigsi savo kaprizus.
Tomas pamatė Dianą ir sustingo.
— Ką tu čia darai?
— Tą, ko tu nemoki, — atsakė ji. — Kalbu tiesą.
Aldona pakilo.
— Rasa, nereikia čia cirko.
— Cirko nereikia, — pasakė Rasa. — Bet scenarijų rašėte jūs.
Tomas bandė prieiti arčiau.
— Rasa, viskas ne taip paprasta.
— Labai paprasta. Dveji metai melo. Vaikas. Mama, kuri viską žinojo. Ir planas padaryti taip, kad aš pati išeičiau, o tu liktum nekaltas.
— Aš norėjau pasakyti.
— Ne. Tu norėjai, kad aš išnykčiau patogiai.
Tą akimirką suskambo durų skambutis. Kraustytojai atvyko laiku.
Rasa atidarė duris.
— Iš miegamojo lagaminas ir drabužiai. Iš svetainės dėžės su knygomis ir mažas rašomasis stalas. Dėl kitų daiktų kalbėsim teisiškai.
Tomas pakėlė balsą:
— Tu negali tiesiog išeiti!
— Galiu. Ir, žinai, labai gaila, kad to nepadariau anksčiau.
Aldona staiga sušvelnino balsą.
— Rasa, pagalvok. Šeimos taip negriaunamos. Vyrai suklysta. Vaikas juk nekaltas.
Rasa pažvelgė į ją be pykčio, bet labai tiesiai.
— Vaikas nekaltas. Diana nekalta, jei jai melavo. Aš nekalta, kad tikėjau santuoka. O jūs žinojote ir vis tiek atėjote vakar manęs pažeminti dėl užuolaidų.
Diana atsisuko į Tomą.
— Dėl Mykolo kalbėsime oficialiai. Bet aš su tavimi negyvensiu.
— Diana, mes turime sūnų.
— Būtent. Todėl nenoriu, kad jis augtų manydamas, jog melas yra vyriškumas.
Tomas pažvelgė į mamą.
— Mama, pasakyk ką nors.
Rasa karčiai nusišypsojo.
— Štai ir visa mūsų santuoka. Kai reikia būti vyru, tu ieškai mamos balso.
Ji paėmė kelias knygas nuo staliuko ir atsargiai sudėjo į dėžę. Dar kartą pažvelgė į savo tamsias užuolaidas. Jos buvo gražios. Nes buvo jos pasirinkimas.
Skyrybos nebuvo lengvos. Tomas vieną dieną atsiprašinėjo, kitą kaltino. Aldona rašė ilgas žinutes apie gėdą ir šeimą. Rasa nebeatsakė.
Diana pas Tomą negrįžo. Sutvarkė dokumentus dėl Miko ir kartą parašė Rasai: “Atsiprašau.” Rasa atsakė: “Ne tu sugriovei mano namus. Melas sugriovė.”
Po kelių mėnesių Rasa gyveno mažame bute, kuriame niekas netikrino kriauklės, knygų ar užuolaidų. Virtuvė buvo paprasta, bet joje ji galėjo kvėpuoti.
Vieną vakarą ji pasidarė arbatos, atsivertė knygą ir suprato: ramybė nėra tada, kai niekas nerėkia.
Ramybė yra tada, kai niekas nebeverčia tavęs atsiprašyti už tai, kad turi orumą.