Prieglaudoje man pasakė:
— Jam dvylika. Jį jau du kartus grąžino. Žmonės sakė, kad jis keistas.
Aš atėjau visai ne tokio katino. Norėjau mažo kačiuko anūkams. Pūkuoto, gražaus, švaraus, tokio, kurį vaikai iškart norėtų paimti ant rankų. O namo išėjau su senu juodai baltu katinu, kreivu snukučiu, pusiau pravira burna ir maža bordo peteliške ant kaklo.
Kai sesuo jį pamatė ir pasakė:
— Tu rimtai pasiėmei katiną, kurio niekas nenorėjo?
supratau, kad būtent todėl jį ir pasiėmiau.
Katinas, kurio niekas nenorėjo
Į prieglaudą atėjau turėdama labai paprastą planą. Išsirinksiu mielą kačiuką, parsivešiu į savo butą Kaune, o savaitgalį parodysiu anūkams. Jau įsivaizdavau, kaip jie juoksis, kaip mažos letenėlės slydinės grindimis, kaip namuose pagaliau atsiras gyvybės.
Man buvo penkiasdešimt dveji. Po skyrybų butas tapo per tylus. Sofa — per plati. Virtuvė — per tvarkinga. Vakarai — tokie ilgi, kad kartais įjungdavau televizorių tik dėl balsų.
Sakiau sau, kad nesu vieniša. Tiesiog pripratau. Tiesiog taip paprasčiau. Tiesiog mano amžiuje jau nebereikia laukti stebuklų.
Bet tiesą žinojau. Kai vyras išėjo pas jaunesnę moterį, manyje liko vienas sakinys: tavęs daugiau nepasirinko.
Savanorė rodė man kačiukus. Ryžus, pilkus, rainus, vieną visai baltą su rausva nosyte. Jie lipo prie grotų, tiesė letenėles, miaukė. Tokius greitai pasiima. Tokius lengva mylėti. Tokius vaikai rodo nuotraukose.
O tada pamačiau jį.
Jis sėdėjo tolimiausiame narvo kampe, lyg atsisakytų dalyvauti tame mielumo konkurse. Juodai baltas, liesas, su šiek tiek kreivu snukučiu, viena keistai nulinkusia ausimi ir liežuviu, kuris vis kyšojo lauk. Ant kaklo kabėjo maža raudona peteliškė, surišta kreivai, lyg kažkas labai stengėsi padaryti jį šventišką, bet gyvenimas turėjo kitą nuomonę.
— Čia Augustinas, — tyliau pasakė savanorė. — Jam dvylika.
— Dvylika?
— Taip. Jį du kartus buvo pasiėmę. Abu kartus grąžino. Vieni sakė, kad vaikai jo bijo. Kiti — kad nepasiruošę senam gyvūnui. Dantų beveik nėra, reikia specialaus maisto, veterinaro. Gal gyvens metus. Gal dvejus. Mes nežinome.
Augustinas žiūrėjo į mane taip, tarsi ne aš jį renkuosi, o jis svarsto, ar mane verta priimti.
Turėjau grįžti prie kačiukų.
Bet likau stovėti.
Žiūrėjau į seną katiną ir galvojau apie tai, kaip žmonės žiūrėjo į mane po skyrybų. Atsargiai. Su gailesčiu. Šiek tiek nepatogiai. Lyg būčiau daiktas su įtrūkimu — dar neišmetamas, bet jau nebededamas matomoje vietoje.
Pasilenkiau prie narvo.
— Na ką, pone Augustinai? Tave irgi per anksti nurašė?
Katinas lėtai sumirksėjo.
Savanorė atsargiai pasakė:
— Pagalvokite gerai. Jis ne kiekvienam.
— Aš irgi, — atsakiau.
Namo parsivežiau jį mėlyname transportavimo bokse. Visą kelią jis nemiaukė. Tik sunkiai kvėpavo ir žiūrėjo pro groteles tokiu veidu, lyg būtų senas profesorius, kuriam pasiūlė labai prastą kelionę.
Vakare atėjo sesuo Ona. Atsinešė pyrago, įėjo į svetainę ir sustojo.
Augustinas sėdėjo kambario viduryje: senas, kreivas, su iškištu liežuviu ir peteliške ant kaklo.
— Irena, tu rimtai? — paklausė ji. — Tu juk norėjai kažko mielo vaikams.
— Jis mielas.
— Jis iš skyriaus “pasiimkite kas nors”.
Man suspaudė gerklę.
— Jo vardas Augustinas.
— Tebūnie nors profesorius Augustinas. Tu pasiėmei seną problemų maišą. Kam tau to reikia? Pati dar vos laikaisi po skyrybų. Dabar dar veterinarai ir specialus maistas?
Ant grindų prie sofos gulėjo mano skyrybų dokumentai. Jau savaitę negalėjau jų padėti į stalčių.
Augustinas lėtai išlindo iš bokso, priėjo prie dokumentų, pažvelgė į mane ir atsisėdo tiesiai ant pirmojo lapo.
Ten, kur buvo parašyta apie santuokos nutraukimą.
Ona prunkštelėjo:
— Na, bent kažkas uždėjo tašką.
Ir aš staiga nusijuokiau. Tikrai. Pirmą kartą po ilgo laiko.
Pirmos dienos nebuvo lengvos. Augustinas nelipo ant rankų, nemurkė pagal užsakymą, nežaidė. Naktimis vaikščiojo koridoriumi ir keistai kimiai miaukė. Valgė lėtai, trupino maistą aplink dubenėlį, o paskui žiūrėdavo į mane taip, lyg būčiau kalta dėl visko.
— Aš stengiuosi, — sakydavau jam.
Jis mirksėdavo.
— Supratau. Neįspūdinga.
Kai atvažiavo anūkai, jaudinausi. Maniau, kad išsigąs. Penkiametis Matas pirmas įėjo į kambarį ir sustojo.
— Močiute, kodėl jis toks?
Augustinas priėjo, atsisėdo priešais jį ir dar labiau iškišo liežuvį.
Matas nusijuokė.
— Jis kaip senas ponas su peteliške!
Mažoji Emilija atsargiai palietė jo nugarą.
— Ar jį kas nors myli?
Tas klausimas perskrodė mane.
— Dabar taip, — pasakiau. — Dabar jį mylime mes.
Augustinas nepakeitė mano gyvenimo per vieną naktį. Jis nebuvo stebuklas. Jis buvo senas katinas su blogais dantimis, keistu balsu ir įpročiu atsigulti ant visko, ko man reikėjo. Bet dėl jo pradėjau rytais keltis ne tik dėl savęs. Vakare grįždavau ne į tuščią butą, o pas kažką, kas sėdėdavo prie durų ir apsimesdavo, kad visai nelaukė.
Pradėjau kalbėti garsiai.
— Šiandien skambino Tomas, — kartą pasakiau pildama maistą. — Norėjo senų nuotraukų.
Augustinas pažvelgė griežtai.
— Taip, ir aš manau, kad tegul pats ieško.
Kai buvęs vyras iš tikrųjų atėjo pasiimti dėžės su įrankiais, Augustinas išėjo į koridorių ir atsisėdo tarp mūsų.
Tomas kreivai šyptelėjo.
— Baisokas katinas.
Anksčiau būčiau nutylėjusi. O dabar pasakiau:
— Ne. Jis tiesiog ne kiekvienam.
Ir supratau, kad kalbu ir apie save.
Augustinas gyveno pas mane dvejus metus ir du mėnesius. Dar labiau paseno, prasčiau matė, miegojo prie radiatoriaus, bet kai atvažiuodavo anūkai, visada išeidavo pas juos. Ona, kuri iš pradžių jį pašiepdavo, vieną dieną atnešė specialaus maisto.
— Tam tavo senam grafui, — pasakė nejaukiai.
— Augustinui, — pataisiau.
— Gerai. Augustinui.
Paskutinį rytą jis neatėjo į virtuvę. Radau jį ant pledo prie lango. Kvėpavo sunkiai. Kai atsisėdau šalia, jis lėtai sumirksėjo. Taip pat, kaip prieglaudoje.
Veterinarė kalbėjo švelniai.
— Jam jau labai sunku. Galime leisti išeiti ramiai.
Laikiau jį ant rankų. Jis buvo lengvas, beveik besvoris. Senas, kreivas, pavargęs — ir mano.
— Tu nebuvai keistas, — sušnibždėjau. — Tave tiesiog ne tie žmonės bandė mylėti.
Jis išėjo tyliai.
Namo grįžau su tuščiu boksu. Butas vėl buvo tylus. Bet ta tyla jau nebuvo tuščia. Joje liko dubenėlis prie sienos, peteliškė dėžutėje, šiluma, kurios neįmanoma išmatuoti.
Maniau, kad iš prieglaudos pasiėmiau katiną, kurio niekas nenorėjo.
O paskui supratau: jis išgelbėjo mane iš vietos, kur pati savęs nebenorėjau.
Meilė ne visada ateina jauna, graži ir patogi. Kartais ji ateina sena, kreiva, su iškištu liežuviu, ir atsisėda ant tavo skyrybų dokumentų, kad primintų: vienas pabaigos lapas nėra visas tavo gyvenimas.
Kartais mus išgelbsti ne tie, kuriais visi žavisi.
Kartais mus išgelbsti tas, kurio niekas kitas nebūtų pasirinkęs.