Po daugelio metų vienatvės pagaliau išdrįsau įsileisti į savo gyvenimą moterį. Ji atrodė tokia pat atsargi, tokia pat pripratusi prie tylos kaip ir aš. Tačiau po kelių savaičių pradėjau pastebėti keistus dalykus. Iš pradžių maniau, kad keista yra ji. Galiausiai supratau: keistas buvau aš.
Man buvo penkiasdešimt ketveri. Vienas gyvenau vienuolika metų. Tai nebuvo didelis, dramatiškas sprendimas. Vieną dieną nepasakiau sau, kad daugiau nieko neįsileisiu. Viskas tiesiog taip susidėjo. Pirmiausia sunkios skyrybos su Rasa. Paskui keli metai, kai nenorėjau nieko matyti. O tada atsirado įprotis.
Įprotis kartais pavojingesnis už skausmą. Skausmą bent jauti. O įprotis tampa gyvenimu.
Dirbu techninės priežiūros meistru ligoninėje Kaune. Rytinės pamainos, pažįstami koridoriai, lempos, jungikliai, smulkūs gedimai, kuriuos visada reikia sutaisyti tuoj pat. Turiu dviejų kambarių butą, seną stalą virtuvėje, fikusą, kuris išgyvena nepaisydamas mano abejingumo, ir rutiną, kurią galėčiau pasakyti mintinai: šeštą keliuosi, kava, žinios, darbas, parduotuvė, paprasta vakarienė, televizorius arba knyga, miegas.
Vienuolika metų taip.
Nebuvau nelaimingas. Bent jau taip sau sakiau. Tiesiog viduje buvo tylus nuolatinis garsas. Kaip čiaupas, lašantis kitame kambaryje. Tu pripranti ir nebekreipi dėmesio, bet jis vis tiek yra.
Jūratę sutikau fotografijos kursuose bendruomenės centre. Ji irgi ateidavo viena. Jai buvo penkiasdešimt vieni, ji dirbo buhalterijoje ir kelerius metus buvo išsiskyrusi. Pradėjome kalbėtis po pirmos pamokos, nes abu negalėjome susitvarkyti su fotoaparato išlaikymu. Visi jau buvo išėję, o mes stovėjome prie lango ir juokėmės iš savo techninio bejėgiškumo.
Tą vakarą juokiausi daugiau nei per kelis paskutinius mėnesius.
Paskui buvo kava. Paskui dar viena. Trečią savaitę paklausiau:
— Gal šeštadienį nueiname į kiną?
Ji atsakė:
— Norėčiau.
Paprastai. Tarsi tame nebūtų nieko baisaus.
Prie kino teatro atėjau dešimčia minučių anksčiau ir visą tą laiką kartojau sau, kad kvaila jaudintis. Man ne dvidešimt. Tai tik filmas. Tik moteris, su kuria malonu kalbėtis.
Jūratė atėjo su mėlynu paltu ir šypsena, kurią pamačiau iš tolo.
Vakaras buvo geras. Pirmos savaitės taip pat.
Tada pradėjau pastebėti keistus dalykus savyje.
Jei ji parašydavo, o aš negalėdavau atsakyti iškart dėl darbo, manyje kildavo nerimas. Jei ji pavėluodavo penkias minutes, aš jau spėdavau pagalvoti, kad ji apsigalvojo. Jei kurią dieną ji neparašydavo pirma, skaitydavau tai kaip ženklą, kad kažkas negerai.
Kartą ji atsiuntė balso žinutę: šią savaitę daug ataskaitų, gal susitiksime tik penktadienį.
Normali žinutė. Suaugęs žmogus turėtų tiesiog atsakyti: “Gerai, susitiksime”.
O aš dešimt minučių žiūrėjau į telefoną.
Parašiau tris atsakymus. Visus ištryniau. Galiausiai parašiau:
“Žinoma, jokių problemų. Susitiksime, kai galėsi.”
Bet man tai buvo problema. Visą dieną galvojau: kodėl penktadienį? Kodėl ne ketvirtadienį? Gal ji turi ką nors kitą? Gal atšalo? Gal jai su manimi nuobodu?
Kai kitą savaitę susitikome vakarienės, jaučiausi nenatūraliai. Ne kalbėjau, o tikrinau. Ne klausiau, o aiškinau. Jos paprastas nuovargis man atrodė kaip ženklas, kad ji pavargo nuo manęs.
— Ar tau viskas gerai? — paklausė Jūratė.
— Taip. Darbas, — atsakiau.
Pamelavau. Tai nebuvo darbas. Pirmą kartą po vienuolikos metų leidau žmogui priartėti. O mano kūnas artumą palaikė pavojumi.
Apie viską papasakojau draugei Linai. Ji klausėsi savo virtuvėje, užpylusi arbatą.
— Dariau, tu vienas vienuolika metų, — pasakė ji. — Tu pamiršai, ką reiškia turėti žmogų šalia.
— Nepamiršau.
— Pamiršai. Paprastas žinutes skaitai kaip grėsmę. Tai ne nuojauta. Tai baimė.
Nutilau, nes ji buvo teisi.
Sunkiausia buvo ne pripažinti baimę. Sunkiausia buvo suprasti, kiek metų stačiau sieną ir vadinau ją ramybe. Vienatvė ne tik paliko mane be moters šalia. Ji išmokė, kad vienam saugu. Kad jei nieko neįsileidi, niekas negali išeiti.
Tą šeštadienį paskambinau Jūratei.
— Gal galime susitikti? Noriu kai ką pasakyti.
Sėdėjome mažoje kavinėje. Ilgai sukiojau puodelį rankose.
— Pastaruoju metu elgiuosi keistai. Ne dėl tavęs. Tu nieko blogo nepadarei. Aš, atrodo, atpratau nuo artumo.
Ji tylėjo.
— Kai tu nerašai, aš prisigalvoju. Kai nukeli susitikimą, man atrodo, kad tu tolsti. Žinau, tai nesąžininga tavo atžvilgiu. Bet bandau suprasti, kas manyje vyksta.
Jūratė ilgai žiūrėjo pro langą.
— Aš irgi išsigandau, — pasakė ji.
— Tu?
— Taip. Išsigandau, nes man buvo gera. Po skyrybų pripratau nieko nelaukti.
— Kodėl tada nedingai?
— Nes dingti lengva. Bet nebūtų buvę sąžininga.
Tas pokalbis nebuvo gražus. Buvo nepatogus, lėtas, su pauzėmis. Bet pirmą kartą per daugelį metų pasakiau tiesą apie tai, ko gėdijausi. Ir nieko blogo nenutiko.
Mes toliau susitikinėjome.
Kartais vis dar sunerimstu. Kartais vis dar skaitau tylą kaip atsisakymą. Bet dabar atpažįstu tai. Galiu sau pasakyti: tai ne Jūratė. Tai mano sena baimė.
Vieną vakarą ji neatsakė kelias valandas. Anksčiau būčiau užsidaręs. Tą kartą parašiau:
“Manyje vėl kyla nerimas. Aš tavęs nekaltinu. Tiesiog noriu tai pasakyti.”
Ji paskambino vėliau.
— Ačiū, kad pasakei taip, — tarė. — Aš galiu girdėti tavo baimę. Tik nenoriu būti baudžiama už tai, ką padarė ne aš.
Ši frazė ilgai liko manyje.
Praėjo pusmetis. Mes negyvename kartu. Neskubame. Šiame amžiuje jau žinai, kad skubėjimas kartais irgi yra bėgimas. Bet susitinkame dažnai. Einame pasivaikščioti. Kartais į kiną. Mano virtuvėje dabar yra jos puodelis. Kartą ji paliko šaliką ant kėdės, ir aš nepuoliau jo grąžinti.
Tas lašantis čiaupas manyje dar nenutilo. Kartais jis sako: “Neprisirišk”. Kartais: “Ji išeis”. Kartais: “Geriau pasitrauk pirmas”.
Bet dabar žinau, kad tai ne tiesa. Tai tik ilgos vienatvės aidas.
Žmogus gali taip priprasti prie vienumos, kad pamiršta, kaip atidaromos durys. Bet durys neišnyksta.
Gal meilė po penkiasdešimties prasideda ne nuo audros.
Gal ji prasideda nuo sakinio: “Aš bijau.”
Ir atsakymo: “Gerai. Eikime lėtai.”