Anyta sukėlė skandalą tiesiai svečių akivaizdoje — ir tą vakarą man teko pirmą kartą paprašyti jos išeiti iš mūsų namų.
Agnė dėliojo lėkštes ant stalo ir nuo ryto sau kartojo, kad viskas bus gerai. Butas sutvarkytas, maistas paruoštas, gėlės pamerktos, svečiai turėjo ateiti po šeštos. Tai turėjo būti jų su Pauliumi įkurtuvės.
Pirmi tikri jų namai. Taip, paskola dvidešimčiai metų. Taip, remontą darė patys vakarais ir savaitgaliais. Taip, būsimo vaiko kambaryje dar stovėjo dėžės. Bet tai buvo jų namai.
Agnė sustojo svetainės viduryje ir uždėjo ranką ant pilvo. Penktas mėnuo jau buvo matomas. Rudis, jų rudas katinas, vaikščiojo aplink sofą tokiu veidu, tarsi pats būtų pasirašęs būsto paskolą.
Jį jie pasiėmė iš prieglaudos prieš tris mėnesius. Paulius tada pasakė:
— Vaikui reikės draugo.
Agnė nusišypsojo ir sutiko.
Pauliaus mama, Regina, apie katiną sužinojo telefonu. Po tos žinios stojo tokia ilga tyla, kad Agnė pamanė, jog nutrūko ryšys.
— Namuose, kur bus kūdikis, jūs laikote katiną? — pagaliau paklausė ji.
— Taip, — ramiai atsakė Agnė.
Daugiau apie tai nekalbėjo. Bet Agnė žinojo: Regina nepamiršo.
Anyta atėjo lygiai šeštą. Įėjo su maišeliu rankoje, apžvelgė koridorių taip, lyg tikrintų remontą, ir iškart pamatė Rudį.
Katinas sėdėjo ant batų spintelės ir žiūrėjo į ją karališkai abejingai.
— Aišku, — pasakė Regina.
— Čia Rudis, — tarė Paulius ir pabučiavo mamą į skruostą. — Užeik.
— Jis visur vaikšto?
— Jis čia gyvena, — iš virtuvės atsakė Agnė. — Labas vakaras.
Regina įėjo į svetainę. Jos žvilgsnis perėjo per užuolaidas, sofą, lempą, stalą. Agnė tą žvilgsnį pažinojo: jis visur rasdavo trūkumų.
— Ankšta, — galiausiai pasakė ji.
— Mums užtenka, — atsakė Paulius.
— Pažiūrėsim, kai gims vaikas.
Agnė nutylėjo.
Apie pusę septynių pradėjo rinktis svečiai: Tomas su Ieva, Lina su vyru, keli seni draugai. Butas prisipildė balsų, juoko ir kepto maisto kvapo. Rudis atsigulė tiesiai vidury praėjimo.
Pirma valanda buvo graži. Paulius pilstė vyną, Agnei — sultis. Visi kėlė taures už naujus namus, būsimą kūdikį, drąsą pradėti savarankiškai.
Tada prasidėjo pastabos.
Ieva pagyrė užuolaidas.
— Labai jauki spalva.
Regina atsiduso.
— Skonio reikalas. Aš būčiau rinkusis šviesesnes. Šviesios didina erdvę.
Paskui ji pasakė, kad jos niekas neklausė dėl baldų. Paskui — kad Paulius namuose tokios mėsos nevalgydavo. Paskui — kad katinas prie stalo nėščiai moteriai “ne pats protingiausias sprendimas”.
Agnė šypsojosi, keitė temą, siūlė salotų. Bet viduje viskas veržėsi.
Audra kilo po Tomo tosto. Jis pasakė, kad Agnė ir Paulius šaunuoliai: patys susitaupė pradiniam įnašui, patys paėmė paskolą, patys remontavo ir kuria tikrą šeimą.
Regina garsiai pastatė taurę ant stalo.
— Patys? Įdomu. Tik mama viską sužino paskutinė. Apie paskolą — paskutinė. Apie nėštumą — telefonu. Butą rinkotės be manęs.
— Mama, — įsitempė Paulius.
— Aš tave perspėjau. Iš pradžių ji išsivedė tave iš namų į nuomą. Tada katinas namuose, kur bus kūdikis. Dabar paskola dvidešimčiai metų, kurią tu vienas tempsi, kol ji sėdės motinystės atostogose. O aš? Aš tavęs neauginau? Aš jau ne šeima?
Žodžiai krito aštriai. Apie pinigus, nedėkingumą, apie tai, kad Agnė “viską susitvarkė sau”.
Agnė iš pradžių norėjo prasmegti. Bet tada suprato: jei dabar nutylės, taip bus visada.
Ji atsistojo.
— Regina, prašau sustoti.
— Aš dar nebaigiau.
— O mes jau išgirdome pakankamai, — ramiai pasakė Agnė. — Jūs esate mūsų namuose. Mūsų šventėje. Prie mūsų stalo. Žeminate mane svečių akivaizdoje ir menkinate mūsų šeimą. Aš to neleisiu. Prašau išeiti.
Regina atsisuko į sūnų.
— Pauliau?
Paulius kelias sekundes tylėjo. Paskui pasakė:
— Mama, tau dabar geriau išeiti.
Regina atsistojo. Pasiėmė rankinę. Rudis išlindo iš po stalo ir atsisėdo prie durų, tarsi ją išlydėtų.
Kai durys užsidarė, visi kelias akimirkas tylėjo. Tada Tomas pakėlė taurę.
— Už šeimininkus.
Šventė tęsėsi, bet kartėlis liko.
Vėlai vakare Agnė rinko lėkštes, o Paulius plovė taures.
— Ji jau skambino, — pasakė jis. — Keturis kartus.
— Girdėjau.
— Ji nenurims.
— Žinau.
— Gailiesi?
Agnė pažvelgė į jį. Pavargusį, sutrikusį, bet tą vakarą pagaliau stovėjusį šalia jos.
— Ne.
Po to buvo savaitės skambučių, žinučių ir priekaištų. Regina sakė, kad Agnė ją pažemino, kad atėmė sūnų, kad “taip su motina nesielgiama”.
Galiausiai Paulius jai paskambino.
— Mama, mūsų namuose bus pagarba. Agnė yra mano žmona. Jei nori būti mūsų gyvenime, turi tai priimti.
— Ji tave nuteikė prieš mane.
— Ne. Aš pats pavargau tylėti.
Regina neatėjo beveik du mėnesius. Tada atsiuntė mažas megztas kojinytes kūdikiui. Be atsiprašymo. Tik su lapeliu: “Anūkui”.
Kai gimė dukra, Regina atėjo į ligoninę su gėlėmis. Stovėjo prie palatos durų nedrąsiai.
— Galiu užeiti?
Agnė ilgai žiūrėjo į ją.
— Galite. Bet be įžeidimų.
Regina linktelėjo.
Tai nebuvo pasaka. Ne viskas staiga tapo gražu. Bet nuo tos dienos jų namuose atsirado aiški riba.
Agnė suprato: namai nėra tik sienos, paskola ir baldai.
Namai — tai vieta, kur net artimiausias žmogus neturi teisės trypti tavo orumo.